Šioje temoje JŪS
- Susipažinsite su nauja imperatorių – Otonų – dinastija.
- Aptarsite Šventõsios Ròmos impèrijos sukūrimą ir valdymo bruožus.
- Apibūdinsite Otonų indėlį į krikščionybės plėtrą Europoje.
Otonų dinastija
Nors šiandien Vokieti̇̀jos ekonomika didžiausia Europoje, neretai Vokietijai trūksta politinio svorio, t. y. ne visada ir nebūtinai jos klausoma. Viduramžiais būta kiek kitaip. X a. susikūrė politinis darinys, vadinamas Šventąja Ròmos impèrija. Jos valdovai buvo imperatoriai ir save laikė ypatingais – viršesniais už visus kitus Viduramžių Europos monarchus. Dauguma šios imperijos gyventojų kalbėjo vokiečių kalba ir imperiją suvokė esant vokišką.
Jau žinote, kad IX a. viduryje skilus Frankų imperijai (prisiminkite Verdeno sutartį) atsirado trys politiniai dariniai: Vakarų Frankų, Lotaringijos ir Rytų Frankų karalystės. Kiekvienoje iš šių karalysčių vyko kovos tarp genčių ir didikų giminių, siekiančių įsitvirtinti valdovo soste. Tuo metu įvairiose vietovėse įsitvirtinę didikai, kunigaikščiai ir grafai valdė tik mažas teritorijas. Šiose nedidelėse teritorijose kilmingieji, didikai pradėjo statyti pilis. IX–X a. Europą niokojo nesibaigiantys vikingų ir klajoklių vengrų antpuoliai iš šiaurės ir rytų. Vikingai buvo iš Skandinavijos kilę kariai ir pirkliai. Jie keliaudavo jūromis, o žemyno gilumą pasiekdavo upėmis. Vengrai buvo klajokliai, atkeliavę nuo Uralo ir įsikūrę daugiausia dabartinės Veñgrijos teritorijoje. Galima sakyti, kad tai buvo neramūs laikai, palyginti su Karolio Didžiojo Frankų imperijos laikais.
X a. pradžioje Rytų Frankų karalystėje iš visų išsiskyrė didikų Otonų giminė. Jos vardas kilo ne iš pirmojo giminės nario vardo, bet iš vardo to jos nario, kuris pirmasis pasiekė nepaprastą šlovę ir galią. Tai buvo Otonas. Šis senosios vokiečių kalbos žodis reiškė valdymą, nuosavybę. Tais laikais vardas turėjo didelę reikšmę, buvo tikima, kad jis susijęs su žmogaus likimu. Būtent Otonų giminė pradėjo vienyti ir plėsti Rytų Frankų karalystę, vokiečių žemes. Iš pradžių Otonų giminė buvo viena iš daugelio tarpusavyje dėl įtakos kovojančių kilmingų giminių. Tais laikais atviros kovos, sąjungos ir santuokos tarp didikų giminių narių buvo įprastos priemonės savo padėčiai sustiprinti. Tačiau pirmiausia reikėjo išsikovoti savo krašto kilmingųjų pagarbą ir tik tada plėtoti savo galią ir įtaką.
Otonų giminės pradininkas Henrikas I prijungė prie Rytų Frankų karalystės teritorijas, plytėjusias šalia jo valstybės rytuose. Henriko I sūnus Otonas I (912–963 m.), karūnuotas 936 m. Achene (A šaltinis), plėtė karalystę į pietus, anapus Alpių ir Romos link, ir kovojo su šalį puldinėjančiais vengrais. 955 m. Lechfeldo mūšyje Otonui I pavyko nugalėti vengrų kariuomenę ir nutraukti kelis dešimtmečius trukusius Europos plėšimus (2.1 pav.). Po sėkmingų kovų, ypač po šios visuotinę šlovę jam pelniusios pergalės prieš krikščioniškąją Europą siaubusius klajoklius vengrus, Otono I galia ir įtaka Europoje išaugo. Juk tais laikais valdovas buvo suvokiamas kaip karys, gebantis pats kautis ir vesti į mūšį kariuomenę.
A šaltinis
Apie 936 m. įvykusią Otono I karūnaciją benediktinų vienuolis ir kronikininkas Vidukindas Korvietis rašė:
„Taip mirus tėvynės tėvui ir didžiam karaliui Henrikui, paties tėvo pasirinkimu ir visų frankų bei saksų sprendimu valdovu buvo išrinktas jo sūnus Otonas. Visuotinio susirinkimo vieta buvo numatyti Acheno rūmai. Čia atvykę kunigaikščiai ir didikai bei daugybė kilmingųjų susirinko vidiniame Karolio Didžiojo rūmų kieme ir vieningai išrinko Otoną, sėdintį soste, naujuoju valdovu. O šis pagal paprotį, iškėlęs ranką, prisiekė savo ištikimybę kovoje su priešais ir tapo karaliumi.“
Iš lotynų k. vertė V. Volungevičius, pagal Monumenta Germaniae Historica. Widukindi Monachi Corbeiensis Rerum gestarum saxonicarum libri tres, ed. G. Waitz, K. Kehr, Hannoverae: Impensis Bibliopolii Hahniani, 1935, p. 63.
Klausimai ir užduotys
- Kodėl Otonas I buvo karūnuotas kaip karalius?
- Kuriame mieste vyko Otono I karūnacija?
- Kaip karūnacijos dalyviai sutiko Otoną I?
- Ką turėjo padaryti Otonas I, kad taptų karaliumi? Kaip manote, kodėl tai buvo svarbu?
Klausimai ir užduotys
- Nurodykite Otonų giminės pradininką. Kaip jis stiprino Rytų Frankų valstybę?
- Kaip manote, kodėl Otonas I buvo karūnuotas Achene?
- Į kurias teritorijas savo valstybę plėtė Otonas I?
Imperijos atkūrimas – Šventoji Romos imperija
Tačiau Otonas I nepasitenkino karaliaus titulu. Jis norėjo tapti imperatoriumi, kokiu daugiau nei prieš pusantro šimto metų, 800 m., buvo tapęs Karolis Didysis. Net ir po šitiek metų garsas apie Karolį Didįjį nebuvo išblėsęs ir imperijos idėja buvo gyva. Otonas I susidorojo su sunkumais, kuriuos jam kėlė įvairių jo valdomos valstybės sričių didikai, ir 962 m. įveikęs Alpes, lygiai kaip anksčiau Karolis Didysis, pasiekė Romą, o ten popiežiaus karūnuotas kaip imperatorius (2.2 pav.). Imperatorius buvo aukščiausias ir didžiausią įtaką turintis valdovas iš visų krikščioniškosios Europos monarchų (karalių ir kunigaikščių), o jo valdoma valstybė buvo imperija. Laikui bėgant ši valstybė buvo pradėta vadinti Šventąja Romos imperija (2.3 pav.). Ši imperija skyrėsi nuo senovės Ròmos impèrijos, žlugusios 476 m. po Kristaus gimimo. Tačiau Otonų dinastija siekė ją atkurti ir įsivaizdavo, kad tęsia senovės Romos imperinę tradiciją. Vis dėlto Šventoji Romos imperija buvo jau kita valstybė, kuri susikūrė kitoje teritorijoje ir gyvavo daug vėliau. O šventąja vadinta, nes krikščioniška ir esą palaiminta paties Dievo.
Taigi Otonas I atkūrė imperiją ir tapo monarchu, į kurį pagalbos ir užtarimo kreipdavosi ne tik pasaulietiniai valdovai, bet ir Romos popiežius bei aukštieji dvasininkai (vyskupai). Imperatoriaus titulas ir padėtis įpareigojo Otoną I rūpintis Bažnyčia ir plėsti krikščionių tikėjimą.
Imperatorius Otonas I ne tik rėmė bažnytinę organizaciją dovanodamas jai žemių, bet ir kliovėsi aukštaisiais dvasininkais ir abatais (vienuolynų vyresniaisiais) valdydamas Šventąją Romos imperiją. Siekdamas stiprinti Bažnyčią pačioje imperijoje ir plėsti krikščionių tikėjimą už jos ribų, 968 m. Šventosios Romos imperijos rytuose Otonas I įsteigė Magdeburgo arkivyskupiją. Į rytus nuo imperijos buvo daug pagonių genčių. Šioje rytų Europos dalyje pradėjo kurtis naujos valstybės. Imperatorius, kaip aukščiausias krikščioniškosios Europos pasaulietinis valdovas, jautė pareigą pakrikštyti pagonių gentis ir taip išplėsti savo galią.
Klausimai ir užduotys
- Kokią valstybę sukurti pavyko Otonui I? Kodėl buvo pasirinktas būtent toks jos pavadinimas?
- Kokį titulą turėjo Otonas I?
- Kuo rėmėsi Otonas I valdydamas imperiją? Paaiškinkite kodėl.
- Išvardykite dabartines Europos valstybes, kurių teritorijose gyvavo Šventoji Romos imperija.
Krikščionybės plėtra
Otono I pradėtus darbus tęsė jo sūnus Otonas II. Skleisdamas krikščionybę tarp pagonių genčių jis susidūrė su smarkiu pasipriešinimu, nes ši religija joms buvo svetima. Ko gero, su dar didesniu užsidegimu krikščionybės plėtros ėmėsi Otono I anūkas Otonas III. Jis Šventosios Romos imperijos valdovu tapo po savo tėvo Otono II mirties 983 metais, būdamas vos trejų metų amžiaus. Todėl imperiją į savo rankas perėmė ir kiek daugiau nei dešimt metų valdė jo senelė Adelhaida ir motina Teofana, Bizantijos imperatoriaus duktė, Bizantijos princesė (2.4 pav.). Tik sulaukęs kiek brandesnio amžiaus, keturiolikmetis Otonas III 994 m. susigrąžino valdymą iš savo senelės ir mamos. Taigi valdovu tapo būdamas labai jaunas, todėl didžiulis garbės troškimas vargu ar derėjo prie jo amžiaus. Nors Otonas III valdė trumpai (mirė 1002 m.), jis neapsiribojo imperatoriaus garbe bei galia ir savo pagrindine užduotimi laikė krikščionybės plėtrą į aplinkinius kraštus, visų pirma į rytus nuo imperijos plytinčias teritorijas.
996 m., būdamas vos šešiolikos metų, Otonas III nukeliavo į Romą kaip Šventosios Romos imperijos valdovas. Čia Romos popiežius Grigalius V karūnavo jį kaip imperatorių. Jau žinote, kad žygis į Romą ir karūnacija šiame mieste reiškė aukščiausią, visišką valdovo pripažinimą ir imperatoriui suteikė išskirtinę galią. Kaip ir ankstesni imperatoriai, pradedant Karoliu Didžiuoju, per savo valdymą Otonas III daug laiko skyrė Bažnyčiai stiprinti. Bažnyčios stiprinimas ir globa buvo bene svarbiausia krikščioniškojo valdovo, ypač imperatoriaus, priedermė. Viena pagrindinių priemonių Bažnyčiai remti buvo žemių, turto ir įvairių išteklių dovanojimas. Dovanos konkrečioms bažnyčioms ir vienuolynams suteikė ne tik materialinę gerovę, bet ir ypatingą imperatoriaus apsaugą (B šaltinis). O Bažnyčios hierarchai – aukštas pareigas einantys dvasininkai – savo ruožtu rėmė valdovą ir padėjo jam išsaugoti įtaką įvairioms imperijos žemėms (2.5 pav.).
B šaltinis
Imperatoriaus, kaip aukščiausio krikščioniškojo valdovo, pagrindinė pareiga buvo rūpintis ir ginti Bažnyčią. X a. pabaigoje imperatoriaus Otono III įsipareigojimo rašte ginti ir globoti Šv. Andriaus vienuolyną Ravenoje rašoma:
„Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Otonas III iš Dievo malonės Romos imperatorius Augustas. Šiuo raštu norime, kad būtų žinoma dabar ir ateityje visiems šventosios Dievo Bažnyčios tikintiesiems, kad mes dėl visagalio Dievo meilės ir mūsų malonės paimame į savo globą ir apsaugą švenčiausią apaštalo Šv. Andriejaus vienuolyną, kuris įkurtas Ravenoje, Herkulano regione, ir šio vienuolyno garbingiausią abatą Ursoną su visu turtu ir valdomis, kurie [šiam vienuolynui] nuo seno priklauso.“
Iš lotynų k. vertė V. Volungevičius, pagal Monumenta Germaniae Historica. Diplomatum regum et imperatorum Germaniae, T. II. Ottonis II. et III. diplomata, Hannoverae: Impensis Bibliopolii Hahniani, 1893, p. 772.
Artėjo tūkstantieji metai. Ši data buvo labai svarbi krikščionims. Vieniems ji reiškė, kad praėjo tūkstantis metų nuo Kristaus gimimo. Kiti manė, kad artinasi Paskutinio teismo diena, kai Dievas teis visus žmones. Todėl Otonas III nusprendė keliauti į tuos Europos kraštus, kur krikščionių tikėjimas buvo labai silpnas, kur jo senelio ir tėvo pastangomis buvo pradėtos christianizacijos misijos – tam tikros ekspedicijos, kuriose paprastai dalyvavo vienuoliai, dvasininkai. Jie keliavo į pagonių kraštus ir skleidė mokymą apie vieną visagalį Dievą. Jų tikslas buvo patraukti žmones į krikščionybę ir kurti bažnyčias. Šie kraštai, į kuriuos buvo rengiamos christianizacijos misijos, plytėjo į šiaurę ir į rytus nuo Šventosios Romos imperijos (C šaltinis, 2.6 pav.). Otonas III norėjo nuvykti į tuos kraštus kaip piligrimas ir aplankyti vyskupo misionieriaus šv. Adalberto Prahiškio kapą. Šis šventasis 997 m. per misiją prūsų genčių žemėse buvo nužudytas vietinių, garbinusių gamtos objektus bei reiškinius ir nenorėjusių priimti jo skleidžiamo krikščionių tikėjimo tiesų.
1000 m. Lénkijos mieste Gniezne įvyko imperatoriaus Otono III ir Lenkijos kunigaikščio Boleslovo Narsiojo susitikimas. Tai buvo išskirtinis įvykis, nes imperatorius atvyko pas žemesnės padėties valdovą. Šia kelione Otonas III parodė savo imperatorišką galią besikuriančiai krikščioniškajai Europos valstybei ir pasirūpino Bažnyčios ir jos skelbiamo krikščionių tikėjimo stiprinimu.
Taigi, ne tik Otono III, bet ir jo tėvo bei senelio vykdyta krikščionybės plėtra turėjo didelę įtaką Europos politinei ir kultūrinei raidai. Kaip matysime toliau, su šia imperatorių Otonų veikla tiesiogiai susijęs ir naujų krikščioniškųjų valstybių kūrimas.
C šaltinis
Vokiečių istorikas Hagenas Keleris (Hagen Keller) apie imperatoriaus Otono III veiklą rašo:
„Otonui III ir [popiežiui] Silvestrui II bendradarbiaujant, buvo priimti sprendimai, kurie vienodai svarbūs valstybių Vidurio Rytų Europoje formavimuisi ir šio regiono christianizacijai. Buvo įkurtos [dvi] arkivyskupijos: Lénkijai Gniezne ir Veñgrijai Estergome. Tikėjimo, Dievo garbinimo <...> plėtra buvo suvokiama kaip garbingiausia krikščioniškos imperijos užduotis. Karolis Didysis pavergė paties Otono tautą, saksus ir tada savo imperijoje įkūrė aštuonias vyskupijas. Otonas Didysis dar būdamas karalius pradėjo steigti vyskupijas už valstybės ribų, danų ir Elbės slavų gyvenamose žemėse. Būdamas imperatorius, jis pradėjo kurti Magdeburgo arkivyskupiją.“
Iš vokiečių k. vertė V. Volungevičius, pagal Hagen Keller, Die Ottonen, München: C. H. Beck, 2001, p. 77.
2.6 pav. Imperatorius Otonas III sėdi soste su valdovo galios ženklais, šalia stovi aukštieji dvasininkai ir didikai. Dešinėje vaizduojamos imperatoriui pavaldžių kraštų personifikacijos: Slavinija (slavų kraštai), Germanija, Galija ir Roma, atnešančios jam dovanų, rankraščio miniatiūra, apie 1000 m.
Klausimai ir užduotys
- Nurodykite du istorijos šaltinyje minimus Otono III ir Silvestro II sprendimus.
- Kodėl imperatorius ir popiežius kartu priimdavo tokius sprendimus?
- Paaiškinkite, kuo šie sprendimai buvo svarbūs.
Klausimai ir užduotys
- Kelerių metų būdamas Otonas III tapo valdovu? Paaiškinkite, kodėl juo tapo tokio amžiaus ir kaip valdė valstybę ankstyvaisiais savo valdymo metais.
- Paaiškinkite, kodėl Otonui III ir krikščionių Bažnyčiai buvo naudinga bendradarbiauti.
- Kuo Europos krikščionims buvo svarbi 1000 m. sukaktis?
Otonų palikimas ir imperijos likimas
Otonų dinastijai pavyko atgaivinti ir išsaugoti imperijos idėją. Ji atkūrė imperiją kaip aukščiausią Europoje politinę organizaciją. Imperatoriaus titulas reiškė, kad imperatorius yra aukščiausias monarchas ir jam turi paklusti visi Europos krikščioniškųjų šalių monarchai, tiek karaliai, tiek ir kunigaikščiai. X a. viduryje imperatoriaus titulas buvo ne tik politinis dalykas. Imperatorius įsipareigojo saugoti ir globoti Bažnyčią. Jo priedermė buvo skleisti tikėjimą ir Bažnyčios mokymą, rūpintis kuriamomis bažnytinėmis institucijomis (vyskupijomis). Todėl valdant Otonų dinastijai prasidėjo smarki krikščionybės plėtra rytų Europoje.
Otonų sukurta Šventoji Romos imperija buvo įvairiakalbė, nors didžiąją jos teritorijos dalį sudarė žemės, kurių gyventojai kalbėjo vokiškai. Net ir tada, kai XI a. pradžioje Otonų dinastija nutrūko, nes nepaliko vyriškosios lyties įpėdinių, imperijos idėja tebegyvavo. Ją palaikė vėlesnių Šventosios Romos imperijos dinastijų – Salijų ir Štaufenų – palikuonys. Jie perėmė žemes, kurias anksčiau valdė Otonai. Tais laikais buvo įprasta, kad viena dinastija keitė kitą, ir dažniausiai naujoji buvo kraujo ryšiais susijusi su ankstesniąja. Šios dvi imperatorių dinastijos XI–XIII a. stengėsi išsaugoti tvirtą imperatoriaus kaip galingiausio Europoje pasaulietinio valdovo padėtį. Jų suvokimu, į imperatorių turėjo kreiptis užtarimo ir pagalbos Europos karaliai, kunigaikščiai ir net Romos popiežius. Valdant Salijų ir Štaufenų dinastijoms galutinai susiformavo Šventosios Romos imperijos herbas – erelis (2.7 pav.). Jis išreiškė imperatoriaus valdžios kilnumą, didybę ir jėgą. Šis erelio ženklas su tam tikrais per laiką įvykusiais pakitimais ir šiandien yra Vokieti̇̀jos Federãcinės Respùblikos herbas.
Klausimai ir užduotys
- Koks buvo aukščiausias monarcho titulas?
- Paaiškinkite, kodėl imperatoriaus titulas buvo suvokiamas ne tik kaip politinis dalykas.
- Kokia kalba kalbėjo dauguma Šventosios Romos imperijos gyventojų?
TYRINĖKITE!
Naudodamiesi internetu išsiaiškinkite, kurias Europos valstybes valdė Salijų ir Štaufenų dinastijos, ir atsispausdinę šių laikų Europos politinį žemėlapį pažymėkite jame šias valstybes.
APIBENDRINAMIEJI KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Nurodykite valstybę, kurioje iškilo Otonų dinastija. Paaiškinkite jos vardo reikšmę.
- Paaiškinkite, kuo Šventoji Romos imperija politiškai skyrėsi nuo įprastos valstybės.
- Apibūdinkite Šventosios Romos imperijos sąsajas su krikščionių Bažnyčia.
- Kaip Otonų dinastija prisidėjo prie krikščionybės plitimo Europoje?
TYRINĖKITE!
Išsiaiškinkite, kuri Lietuvõs didikų giminė turėjo teisę naudoti Šventosios Romos imperijos herbą ir kodėl jai buvo suteikta tokia teisė. Nupieškite Šventosios Romos imperijos herbą savo sąsiuvinyje arba atskirame popieriaus lape.
IŠSAKYKITE SAVO NUOMONĘ
Kaip manote, politinė (imperatoriaus) ar bažnytinė (popiežiaus) valdžia turėjo daugiau įtakos valdant Šventąją Romos imperiją? Savo nuomonę pagrįskite.