Mindaugas – Lietuvos kūrėjas (3 tema)

Gal pastatykite medinę pilį (3.1 pav.), kurią galėtumėte ginti, panašiai kaip Viduramžiais savo pilis gynė lietuvių kariai? Dabar pat, savo klasėje. Juk turite stalų, kėdžių, kuprinių! Tiesa, jūsų mokytojas yra valdovas – ir pilies statybos, ir mokymosi vadovas. Panašiai buvo ir Viduramžių Lietuvoje, žmones valdė kunigaikščiai, o vienas iš jų ypač išsiskyrė – su juo turime susipažinti! Tai Mindaugas, be abejo, apie jį esate girdėję, juk jis vadinamas mūsų valstybės vienytoju ir karaliumi.

Įsivaizduokime, kad turime galimybę pasimatyti su karaliumi. Pažintį visuomet pradedame nuo vardo. Galbūt jūsų klasėje yra Mindaugas ar Mindaugė? Jis ar ji galėtų atstovauti klasei bendraujant su karaliumi. Pažintį su Mindaugu (3.2, 3.3 pav.) pradėkime išsiaiškindami jo vardo kilmę. Mindaugo vardas sudarytas iš dviejų žodžių: „minėti, minti, mena“ ir „daug“. Taigi – daug minimas, daugiamintis, išmintingasis – vardas tikrai vertas Lietuvos valdovo! Šis vardas rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1219 metais, taigi vartojamas jau ilgiau kaip 800 metų. O ar susimąstėte, ką reiškia jūsų vardas?

Kai su Ukrainos žemių dalimi – Haličo ir Voluinės kunigaikštyste – sutartį sudarė 21 Lietuvos kunigaikštis, Mindaugas buvo vienas iš jų. Tuo metu jis dar nevaldė viso krašto, o ir Lietuvos valstybės dar nebuvo. Vėliau, apie 1240 m., istorijos šaltiniuose rašoma, kad Mindaugas valdo Lietuvos žemę. Žemėlapyje (3.4 pav.) galite matyti, kad ji nebuvo didelė, bet, be jokios abejonės, ją galime vadinti Lietuvos valstybės pradžia. Taigi maždaug XIII a. viduryje įvyksta svarbus dalykas – suvienijama Lietuva. Mindaugas – pagrindinis šio įvykio veikėjas.

3.4 pav. Manoma, kad šias žemes XIII a. vid. Mindaugas valdė ar darė joms įtaką.

Mindaugui vienyti ir valdyti Lietuvos valstybę nebuvo lengva dėl kelių priežasčių. Pirma, įsivaizduokite, kad vienas iš jūsų bendraklasių pasiskelbia klasės seniūnu. Greičiausiai kai kurie klasės draugai jam pritartų, bet dalis nesutiktų ir mėgintų padėtį pakeisti. Panašiai buvo ir Mindaugui, ne visi baltų žemių kunigaikščiai norėjo jam paklusti. Tad Mindaugui teko priešininkus įveikti tiek gudrumu, tiek piktumu. Jis vedė derybas ir stengėsi sudaryti politines sąjungas su jam nepritariančiaisiais. Kitas būdas stiprinti savo valdžią – priešininkus ar varžovus išsiųsti valdyti toliau nuo Lietuvos centro esančių žemių. Žinoma, Mindaugui teko ir ginklu pakovoti su varžovais, kurie norėjo valdyti valstybę.

Antra priežastis susijusi su išorės priešais. Nuo XIII a. pradžios lietuvių žemes puldinėjo Kryžiuočių ir Kalavijuočių (vėliau imtas vadinti Livonijos) ordinai. Savo puldinėjimus jie teisino siekiu pakrikštyti pagoniškas žemes. Tad Mindaugas valstybę ne tik kūrė, bet ir gynė nuo užsienio priešų. Jo suburta kariuomenė kovojo su priešais, o prireikus užsidarydavo gerai įtvirtintose medinėse pilyse ir jas gindavo.

Mindaugas suprato, kad norėdamas sustiprinti Lietuvą ir išsilaikyti valdžioje turi savo valstybę kreipti Vakarų Europos link. Todėl sutiko buvusių priešų – Livonijos ordino – padedamas tapti krikščioniu, nes tuo metu tai buvo būtina siekiant, kad Vakarai pripažintų jį karaliumi. 1251 m. Mindaugas su šeima priėmė krikštą. Svarbu paminėti, kad tada Lietuva netapo krikščioniška, ji išliko pagoniška ir jos gyventojai toliau išpažino senąjį tikėjimą. Ir Mindaugas, nors mėgino pažinti naująją religiją, laikėsi senųjų papročių, o vėliau atsisakė krikščionybės, nes krikštijosi siekdamas ne religinių, bet politinių tikslų.

Priėmęs krikštą Mindaugas laukė antrosios, svarbiausios, dalies – leidimo karūnuotis. Pagal tais laikais vyravusią tradiciją leidimą karūnuotis suteikdavo Katalikų bažnyčios vadovas – popiežius. Ši akimirka atėjo ir 1253 m. liepą Mindaugas tapo karaliumi (3.5 pav.), jo žmona Morta – karaliene, o Lietuva – karalyste. Kur vyko karūnavimas, istorikai nežino, bet šio įvykio užginčyti neįmanoma.

Mindaugo valdymą galime vadinti monárchiniu, nes valstybės valdymas rėmėsi vieno asmens valdžia ir įtaka. Kitaip tariant, Mindaugas tapo vienvaldžiu suvienytos Lietuvos valdovu. Vėliau Mindaugas siekė, kad jam mirus valdžią paveldėtų jo vyriausias sūnus. Popiežius sutiko, bet tam nebuvo lemta išsipildyti, nes 1263 m. Mindaugą ir jo sūnus Ruklį ir Rupeikį nužudė Lietuvą valdyti siekiantys kunigaikščiai. Sąmoksle prieš karalių dalyvavo du jo varžovai: Treniota ir Daumantas. Žuvus Mindaugui, Lietuva prarado karalystės titulą ir kitas Lietuvos kunigaikštis nebuvo karūnuotas.

Pažintį su Mindaugu užbaikime šventiškai nusiteikę. Liepos 6-ąją, per vasaros atostogas, Lietuvoje minima Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) diena (3.8–3.10 pav.). Tai viena iš svarbiausių Lietuvos švenčių – valstybės gimtadienis. Tikimės, kad ir jūs švenčiate mūsų valstybės gimtadienį! Jau žinote, kad Lietuvos valstybė sukurta maždaug 1240 metais, bet tikslios dienos pasakyti neįmanoma, todėl nuspręsta valstybės gimtadienį švęsti karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, juk daugiau karūnavimų Lietuvos istorijoje nebuvo. Bet kada jis įvyko?

Ilgą laiką tikslios karūnavimo datos nežinojome, tikriausiai žmonėms nebuvo didelio poreikio jos švęsti. Tiksli Mindaugo karūnavimo diena – liepos 6-oji – išsiaiškinta tik XX a. pabaigoje. Tai padarė istorikas Edvardas Gudavičius. Kaip jam pavyko išsiaiškinti? Viename iš Mindaugo pasirašytų dokumentų buvo aptikta, kad jis vainikuotas 1253 m. liepą, bet diena nenurodyta. Istorikas E. Gudavičius žinojo, kad Viduramžiais valdovus paprastai karūnuodavo per kurią nors Bažnyčios šventę, tačiau liepos mėnesį tokių nebuvo, todėl jam kilo mintis, jog karūną Mindaugui ant galvos turėjo uždėti sekmadienį. Savo mintį mokslininkas pamėgino įrodyti. 1253 m. liepą sekmadieniai buvo 6, 13, 20 ir 27 dieną. Istorikas apskaičiavo, per kiek laiko anais laikais laiškas popiežiui apie sėkmingą Mindaugo tapimą karaliumi ir dalies Žemaitijos perdavimą galėjo nukeliauti iki dabartinės Itãlijos žemių. Taip buvo išsiaiškinta, kad greičiausiai karūnavimas įvyko liepos 6-ąją, todėl ši data ir tapo ne tik Mindaugo karūnavimo, bet ir mūsų Valstybės diena.

Taigi, kodėl liepos 6-ąją keliame Lietuvos vėliavas ir švenčiame? Visų pirma todėl, kad minime dieną, kai Lietuva tapo Europos valstybe, nes karaliaus titulą Mindaugui suteikė Romos popiežius, to meto visuotinai pripažintą politinę įtaką turintis asmuo. Antra, pagerbiame karalių Mindaugą, kuris ne tik suvienijo, bet ir stengėsi sustiprinti mūsų valstybę, siekė kreipti ją Vakarų Europos link. Trečia, tokios šventės įtvirtina šalies gyventojų – pilies gynėjų – tapatybę. Juk jei mes savo šalies neginsime, tai kas ją gins? Todėl statykime ir ginkime savo pilį Lietuvą!