XX a. okupuotos Lietuvos herojai ir herojės (18 tema)

Mūsų aptartą apdovanojimą – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių – Lietuvos Respublikos prezidentas įteikė ir asmenims (arba jų artimiesiems), kurie Antrojo pasaulinio karo metais per Holokaustą gelbėjo Lietuvos žydus.

Dažniausiai buvo gelbėjami vaikai – juos buvo lengviau paslėpti, be to, getuose uždarytos ir netekusios vilties išgyventi žydų šeimos apsispręsdavo išgelbėti bent savo atžalas (18.1 pav.). Iš geto slapta išgabenti vaikai vėliau slėpėsi patikimų asmenų rūsiuose, palėpėse, slaptuose kambariuose, atokiose sodybose, vienuolynuose. Jų gelbėtojai ir tie, kurie juos slėpė, apie tai negalėjo prasitarti net artimiausiems asmenims, kaimynams. Retais atvejais vaikus išgelbėjusios šeimos aplinkiniams juos pristatydavo kaip savus. Žydų gelbėjimas ir slėpimas turėjo būti laikomas didžiausioje paslaptyje, nes už tai grėsė labai griežtos bausmės, net mirtis. Todėl paslėptieji retai galėjo išeiti į lauką ar gyventi laisviau. Jie visą laiką jautė baimę, kad gali būti išduoti ar surasti. Be to, slepiami vaikai ar suaugusieji dažniausiai buvo atskirti nuo savo tėvų, kitų artimųjų. Jie nežinojo, kas šiems nutiko ir ar kada nors juos pamatys.

Kokie Lietuvos žmonės gelbėjo žydus? Tai buvo ir kunigai, ir vienuolės, ir ūkininkai, ir gydytojai, ir darbininkai. Jie buvo skirtingų tautybių, tikėjimų, turtingi ir neturtingi. Žydus gelbėjantys asmenys turėjo itin stiprų atsakomybės, rūpestingumo, užuojautos jausmą ir puoselėjo žmogiškąsias vertybes (18.2 pav.).

Didžiausias XX a. Lietuvos gyventojų pasiaukojimas ir didvyriškumas atsiskleidė 1944–1953 m., kai partizanai gynė šalį nuo sovietų vergijos. 1944 m. Sovietų Sąjunga išstūmė iš Lietuvos vokiečius ir ją vėl okupavo. Prisiminę ankstesnes sovietų skriaudas ir siekdami atkurti savo laisvą valstybę Lietuvos gyventojai ėmė visuotinai jiems priešintis. Prasidėjo nuožmus antisovietinis karas. Per visą karą partizanų gretose kovėsi apie 50 tūkst. žmonių. Dar daugiau gyventojų buvo partizanų ryšininkai ir rėmėjai (18.5 pav.). Iš žemiau pateiktos lentelės (18.1 lentelė) sužinosite, kas su sovietais kovėsi ar kitaip jiems priešinosi.

Partizanų kova buvo nelengva. Jiems teko kautis su daug stipresniu priešu, nesilaikančiu karo įstatymų, – sovietai išniekindavo nukautų partizanų kūnus, trėmė į Sibirą jų artimuosius. Partizanų negalėjo pasiekti parama iš užsienio, jie negalėjo slėptis sunkiai prieinamuose kalnuose, nes tokių Lietuvoje nėra. Todėl kovotojams daug laiko teko praleisti miškuose, slėptis dažniausiai po žeme, šuliniuose, po pastatais įrengtose slėptuvėse ir bunkeriuose. Gyvenimas bunkeriuose buvo nepaprastai sunkus – trūko gryno oro, buvo šalta ir drėgna. Įsivaizduokite: žiemos viduryje ar lietingą rudenį turite gyventi tokiomis sąlygomis. Juk būtų nepaprastai sunku! Tačiau partizanai, nepaisydami sunkumų, vykdė savo užduotis – puldavo ir laikinai išlaisvindavo miestelius, rengė pasalas priešo kariams ir jų rėmėjams. Be to, gausiai leido laikraščius, juose skelbė apie savo tikslus ir sovietų nusikaltimus, siekė įkvėpti okupantų skriaudžiamus šalies gyventojus (18.6 pav.).

Šiai sunkiai kovai reikėjo drąsių karių ir gabių vadų. Jais paprastai tapdavo buvę Lietuvos kariuomenės karininkai ir kariai, mokytojai, studentai ir gimnazistai. Vienas tokių vadų buvo Jonas Žemaitis (18.7 pav.). Jis iki Antrojo pasaulinio karo tarnavo Lietuvos kariuomenės artilerijoje, turėjo kapitono laipsnį. 1945 m. pasitraukė į miškus, kur būrėsi Lietuvos partizanai (18.8 pav.). J. Žemaitis garsėjo kaip puikus vadas, todėl ne kartą buvo paaukštintas ir vadovavo vis didesniam kovotojų daliniui – rinktinei, apygardai, sričiai. Jis siekė suvienyti visus partizanus į vieną kumštį. Jam ir kitiems partizanų vadams pavyko tai padaryti 1949 m. įkūrus visus kovotojus vienijančią organizaciją Lietuvos laisvės kovos sąjūdį (LLKS). Jo pirmininku ir visos Lietuvos partizanų aukščiausiuoju vadu tapo J. Žemaitis. Tuo metu jo slapyvardis buvo Vytautas.

Įkurti Sąjūdį nebuvo lengva. Partizanų vadams iš visos Lietuvos reikėjo susirinkti į vieną vietą. Atvykti turėjo laikydamiesi visų saugumo reikalavimų: keliauti beveik tik naktimis, apsistoti miškuose arba tik pas patikimus asmenis. Iš Dzūkijos keliavusiam Adolfui Ramanauskui-Vanagui ši kelionė truko beveik tris mėnesius. Ne visi atvykę vadai vienas kitą pažinojo, todėl reikėjo įsitikinti, ar tarp atvykusiųjų nėra partizanais apsimetusių priešų. Sovietai, siekdami sužinoti, kur slapstosi kovotojai, dažnai apsimesdavo partizanais. Viską kruopščiai išsiaiškinus, prasidėjo vadų posėdžiai, jie truko 20 dienų. Svarbiausias įvyko Mináičių kaime (18.9, 18.11 pav.), bunkeryje. Čia 8 partizanų vadai priėmė išskirtinį dokumentą – Deklaraciją (18.10 pav.). Joje partizanai dar kartą patvirtino, kad galutinis visų kovotojų tikslas – atkurti valstybės nepriklausomybę. Taip pat Deklaracijoje buvo nusakyta, kaip ateityje atrodys Lietuva, kokia bus jos santvarka. Galime teigti, kad mažas bunkeris, kuriame 1949 m. posėdžiavo partizanai, keliolikai dienų tapo visos kovojančios Lietuvos požemine sostine. Daug vėliau laisvos Lietuvos Seimas J. Žemaitį pripažins su sovietais kovojusios Lietuvos valstybės vadovu ir jo portretas kabės šalia visų Lietuvos prezidentų atvaizdų. Mūsų partizanų vadui bus pastatyti paminklai Palangoje ir Vilniuje (18.12, 18.13 pav.).

Priėmus Deklaraciją karas tęsėsi dar kelerius metus. 1953 m. J. Žemaitis buvo suimtas ir vėliau nužudytas. Maždaug tuo metu baigėsi ir dešimt metų trukęs partizanų karas, kuriame žuvo mažiausiai apie 20 tūkst. kovotojų, daug buvo įkalintų koncentracijos stovyklose. Vis dėlto jų pagrindinis tikslas buvo pasiektas – 1990 m. Lietuva vėl tapo nepriklausoma. Šimtai gyvų partizanų, sulaukusių Lietuvos nepriklausomybės, galėjo papasakoti apie savo kovas ir žuvusius kovos draugus.