Geografiniai atradimai ir tyrimai

Senovės Egipto, Graikijos, Ròmos valstybės kūrėsi ir klestėjo aplink Viduržemio jūrą. Šios senovės civilizacijų tautos joms žinomą pasaulį skirstė į tris dalis: Europą, Aziją ir Afriką. Tais laikais žmonės dar ne tikėjo, kad Žemė apvali, ją įsivaizdavo kaip plokščią diską, kurį iš visų pusių supa vanduo. Vieną tiksliausių pasaulio žemėlapių tais laikais sudarė senovės graikų geografas Kláudijas Ptolemãjas (II a. po Kr.). Šis Antikos laikų išminčius manė, kad Žemė yra apvali. Tai liudija jo sudarytame žemėlapyje nubrėžtos lygiagretės ir dienovidiniai. Jis pirmasis žemynų dydžius nurodė palyginti tikroviškai: didžiausia, jo manymu, buvo Azija, po jos – Afrika, o Europa – mažiausia iš visų.

Ilgainiui europiečiai ėmė prekiauti su arabais, indais ir kinais. Nepakartojamą Viduramžių laikais kelionę po Aziją surengė Venècijos pirklys Márkas Pòlas. Jo kelionė truko 24 metus. Grįžęs į Europą, keliautojas papasakojo apie aplankytų kraštų gamtą, prekybos kelius, miestus, gyventojus, jų turtus, žmonių buitį ir papročius. Kitų šalių išradimai, vertingos žinios apie pasaulį smarkiai praplėtė europiečių akiratį. Iki XV a. neblogai pažintus kraštus jie apibendrintai vadino Senúoju Pasáuliu.

XV a. pradėtos spausdinti knygos, išrasti arba patobulinti orientavimosi, dangaus kūnų stebėjimo prietaisai. Tobulesni jūriniai laivai, suklestėjusi jūreivystė ir prekyba sudarė prielaidas leistis į tolimas keliones. Europoje jau buvo susikūrusios didžiulės vientisos valstybės, o gana turtingi jų karaliai galėjo finansuoti tolimas ekspedicijas. Nauji kraštai ir didžiuliai jų turtai ypač viliojo Ispãnijos ir Portugãlijos valdovùs, kurie XV a. pabaigoje ėmė rengti jūrų žygius. Prasidėjo Didžių̃jų geogrãfinių atradimų laikotarpis.

 Svarbiausios Viduramžių geografinės kelionės.

Per kelis dešimtmečius Europos šalių jūrininkai surengė daug tolimų kelionių: atrado jūrų kelią aplink Afriką į Ìndiją, per Atlantą – į Ameriką, apiplaukė pasaulį ir galutinai įrodė, kad Žemė apvali. Per trumpą laiką geografinis akiratis apėmė beveik visą Žemę, smarkiai išsiplėtė įvairių sričių mokslo žinios, o tarp Europos ir kitų pasaulio kraštų užsimezgė nuolatiniai prekybos ryšiai. Naujų kraštų atradėjai ir tyrėjai neretai engė čiabuvius, vertė vergais, niokojo jų kultūrą. Atrastąsias žemes europiečiai pavadino Naujúoju Pasáuliu. Didiesiems geografiniams atradimams paprastai priskiriamos trys didžiausią reikšmę turėjusios kelionės.

 Po K. Kolumbo kelionių iš Amerikos į Europąpatekę vaisiai ir daržovės.

Ilgą laiką žmonės manė, kad Pietų pusrutulyje kaip atsvara Europai ir Azijai turi būti didžiulis žemynas. Jį vadino terra australis incognita (liet. „nežinoma pietų žemė“). Žemėlapiuose ši sausumos dalis daug šimtmečių buvo vaizduojama į pietus nuo Indijos vandenyno. Ši nuomonė galutinai paneigta XVIII a., kai anglų kapitonas Džeimsas Kùkas atrado rytinius Austrãlijos krantus. Po šios kelionės buvo nustatytas žemyno dydis ir galutinai įrodyta, kad tai atskira sausumos dalis.

Antarktidos atradimo be išlygų vienam tyrinėtojui priskirti negalima. Mokslininkai paprastai nurodo tris asmenis, kurie Antarktidą pamatė panašiu laiku. Tai Fabianas fon Belingshauzenas, Rusijos imperatoriškojo laivyno kapitonas, Edvardas Bransfieldas, britų laivyno kapitonas, ir Natanielis Palmeris, amerikiečių banginių medžiotojas.

Nors Lietuvà negali pasigirti visiems pasaulyje žinomais atradėjais, tačiau iš mūsų krašto kilę nemažai mokslo žmonių. Kai kurie iš jų visą gyvenimą dirbo Lietuvojè, kai kuriuos likimas nubloškė į svečias šalis. Jose mūsų tautiečiai pelnė pripažinimą, atradėjų vardus.

Vienas garsiausių iš Lietuvõs kilusių mokslininkų buvo Jonas Čerskis. XIX a. jis surengė keletą ekspedicijų po Sibirą, atrado didelį kalnagūbrį, kuris vėliau pavadintas jo vardu.

Kelionėmis po Afriką ir Aziją prie XIX a. atradimų stipriai prisidėjo Ignotas Žagelis. Jis laikomas pirmuoju europiečiu, atradusiu Nilo ištakas. Keliaudamas nuo pat šios upės ištakų iki žiočių, surinko daug eksponatų ir perdavė juos Europos muziejams.

Azijos platybių tyrinėtojas Konstantinas Aris ne tik rengė ekspedicijas ir rinko eksponatus muziejams, bet ir subrandino idėją panaudojant drėkinimo sistemas sausuose žemės plotuose įrengti medvilnės plantacijas. Šis būdas vėliau plačiai išplito ir naudojamas visame pasaulyje iki šiol.

Didelių nuopelnų mokslui turi ir Ignas Domeika. Dėl tam tikrų priežasčių XIX a. pirmojoje pusėje iš Lietuvõs į Pietų Ameriką išvykęs mokslininkas ypač išgarsėjo Čilėje, kur tyrė gamtą, surinko didelę mineralų kolekciją, atrado naudingųjų iškasenų telkinių.

 Mūsų krašto žmonių indėlis į pasaulio geografinius atradimus.

1.  Pasvarstykite, kodėl žmonės senovėje leisdavosi į tolimas ir labai pavojingas keliones.
2.  Pasirink norimą įvykį iš Didžiųjų geografinių atradimų epochos, pasidomėk juo išsamiau ir pristatyk klasėje.
3.  Paaiškink, ką vadiname Didžiaisiais geografiniais atradimais. Kurios trys kelionės jiems priskiriamos?
4.  Aptarkite Lietuvos mokslininkų ir tyrėjų nuopelnus. Kuo jie svarbūs Lietuvai ir pasauliui?
5.  Palygink senovės ir dabartinių laikų keliones. Atkreipk dėmesį į trukmę, patogumus, saugumą, transportą.
6.  Įsivaizduok, kad jau greitai žmonės pakartos kelionę į Mėnulį, nuskris į Marsą. Kokia informacija iš šių kelionių tave domintų labiausiai?