Kelionė į priešistorę ir senovės istoriją prasideda!

Žmonijos praeitis skirstoma į du laikotarpius. Pirmasis – priešistorė[išnaša: Prı̇́ešistorė – seniausias ir ilgiausiai trukęs praeities laikotarpis žmonijos istorijoje nuo akmeninių įrankių naudojimo iki rašto ir civilizacijų pradžios.] – truko maždaug 3,3 mln. metų – nuo tada, kai pirmykščiai žmonės pradėjo naudoti darbo įrankius, iki rašto ir civilizacijų sukūrimo. Per šį laikotarpį pasaulyje išplitę žmonės išmoko kalbėti, įkurti ugnį, pasigaminti darbo įrankių, ginklų, papuošalų. Atsirado menas ir tikėjimas. Žmonės prisijaukino laukinių gyvūnų, pradėjo dirbti žemę, sėsliai gyventi, lydyti metalus, verstis amatais ir mainais. Maždaug prieš 5,5 tūkst. metų žmonijos istorijoje įvyko nepaprastai svarbus lūžis – atsirado raštas ir sudėtingesnės žmonių visuomenės, vadinamos civilizãcijomis[išnaša: Civilizãcija – aukštą išsivystymo lygį pasiekusi ir gerai organizuota visuomenė, turinti valstybę, miestus, raštą, didingą architektūrą ir mokslą.]. Laikotarpį nuo jų atsiradimo iki dabarties vadiname istòrija[išnaša: Istòrija – praeitis arba mokslas, tiriantis žmonijos praeitį.].

Tinkamai surikiuoti visus istorijos įvykius nelengva. Tam, kad galėtume lengviau orientuotis laike, visą žmonijos istoriją mokslininkai suskirstė į tam tikrus laikotarpius – epochàs[išnaša: Epochà – istorijos laikotarpis, skiriamas pagal labai svarbius reiškinius ar įvykius.]. Dažniausiai sąlygiškai skiriamos penkios istorijos epochos: priešistorė[išnaša: Prı̇́ešistorė – seniausias ir ilgiausiai trukęs praeities laikotarpis žmonijos istorijoje nuo akmeninių įrankių naudojimo iki rašto ir civilizacijų pradžios.], senóvės istòrija,[išnaša: Senóvės istòrija – seniausia istorijos epocha, prasidėjo apytiksliai 3500 m. pr. Kr. ir truko maždaug iki 476 m. po Kr. – nuo rašto bei pirmųjų civilizacijų atsiradimo iki Vakarų̃ Ròmos impèrijos žlugimo.] Vidùramžiai[išnaša: Vidùramžiai – nuo Vakarų̃ Ròmos impèrijos žlugimo iki Didžiųjų geografinių atradimų, Renesanso ir reformacijos trukusi istorijos epocha. Apytikslės ribos – 476–1492 metai. Laikotarpis tarp senovės ir Naujųjų laikų istorijos epochų.], Naujieji laikai,[išnaša: Naujı̇́eji laikaı̇̃ (ámžiai) – nuo spaudos išradimo, Didžiųjų geografinių atradimų, Renesanso bei reformacijos prasidėjusi ir iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos trukusi istorijos epocha. Apytikslės ribos – 1492–1918 metai.] Naujáusieji laikai.[išnaša: Naujáusieji laikaı̇̃ – nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos 1918 m. iki dabar trunkanti istorijos epocha.]

Nustatyti, kada prasidėjo ir kiek truko viena ar kita epocha, nėra taip paprasta, nes epochų pradžią ir trukmę įvairių šalių mokslininkai nurodo skirtingai. Ši ar kuri kita laiko skirstymo tvarka padeda orientuotis istorijoje, greitai ir tiksliai priskirti epochoms istorijos įvykius bei reiškinius, pajusti laiko tėkmę.

Mokslininkams tirti priešistorę ir senovės istoriją yra sunkiau nei naujausius laikus. Tai seniausios epochos, tad ir jas liudijančių istòrijos šaltinių[išnaša: Istòrijos šaltı̇̀niai – įvairūs dokumentai, daiktai ir kita medžiaga, kuria remdamasis tyrinėtojas atkuria praeitį.] išlikę nedaug. Pavyzdžiui, priešistorės žmonės nepaliko jokių rašytinių tekstų. Apie jų gyvenimą, tikėjimą, kasdienybę sužinome tik iš archeologų radinių. O juos dar reikia mokėti „prakalbinti“. Sužinoti, kam buvo naudojamas tam tikras įrankis, nustatyti, ką vaizduoja rasta statulėlė: Dievą ar žmogų.

Senovės istorijos rašytiniai šaltiniai yra negausūs, daug jų dingo arba buvo sugadinti. Kai kurie senovės raštai iki šiol mokslininkų neperskaityti, nes tokius tekstus sudėtinga suvokti. Juk tų laikų žmonės kalbėjo, rašė ir mąstė kitaip nei mes.

Istorikai, norėdami ką nors patikslinti arba įrodyti, neretai pritrūksta duomenų, todėl pasitelkia kitų mokslų specialistus, pavyzdžiui, archeologus, chemikus ar net skaitmeninių technologijų specialistus, naudojasi jų darbais. Ir tik tada daromos galutinės išvados.