Mišrieji sudėtiniai sakiniai, jų skyryba

Internetiniame tinkle ir laikraščiuose išplatinta istorija apie silpnapročius man atrodo labai smagi. Papasakosiu ją tiems, kurie negirdėjo: esą aš viešai pareiškęs, jog internetinis tinklas pilnas silpnapročių ir jų reiškiamų minčių. Tai netiesa. Nė vienas žmogus nėra silpnaprotis savo darbo srityje – dirbdamas vieną ar kitą darbą jis kompetentingai pasisako klausimais, kuriuos išmano. Bet neatmestina, kad profesionalus chirurgas ar puikus banko tarnautojas gali prikalbėti kvailysčių, pasisakydamas temomis, kurių visai neišmano, arba žmogus, priverstas tuoj pat reaguoti, kalba greitai, neturėdamas laiko apgalvoti to, ką sako.

Taigi vartodamas silpnapročio sąvoką turėjau omeny visai ką kita, nei buvo paskleista žiniasklaidoje. Štai jums pavyzdys, kaip naujienos yra iškreipiamos ir vis plačiau sklinda.

Jau žinote, kad sudėtinio sakinio dėmenys gali būti siejami dvejopai: intonacija su jungtukais arba jungiamaisiais žodžiais ir tik intonacija. Be sudėtinių jungtukinių (sujungiamųjų ir prijungiamųjų) sakinių ir bejungtukių sakinių, yra dar viena daugiadėmenių sakinių rūšis – mišrieji sudėtiniai sakiniai.

Mišrieji sudėtiniai sakiniai yra sudaryti iš trijų arba daugiau sakinių, kurie sujungti ne vienu, o keliais skirtingais jungimo būdais: arba sujungimu, arba prijungimu, arba bejungtukiu siejimu. Pavyzdžiui, pirmasis dėmuo su antruoju susietas bejungtukiu ryšiu, antrasis su trečiuoju – prijungiamuoju ryšiu: Žiniasklaidoje apstu nuomonių: atsitikimas su rašytoju Umbertu Eku rodo, kaip faktai gali būti iškraipomi. Trys pagrindiniai sakinių jungimo būdai (sujungimas, prijungimas ir bejungtukis siejimas) duoda pagrindą skirti keturis mišriųjų sakinių dėmenų jungimo būdų derinius.

Mišriųjų sudėtinių sakinių skyryba priklauso nuo juos sudarančių sakinių skyrybos. Šie sakiniai skiriami remiantis jau išmoktomis sudėtinių sujungiamųjų, prijungiamųjų ir bejungtukių sakinių skyrybos taisyklėmis. Tik reikia tinkamai nustatyti dėmenų ribas.

Jeigu dėmenys siejami sujungiamuoju ir prijungiamuoju ryšiu, paprastai skiriame (arba galime skirti) kableliais.

Jeigu dėmenys siejami tik intonacija be jungtukų, galime skirti kableliu, kabliataškiu, brūkšniu arba dvitaškiu.

Nepamirškite, kad atskiro dėmens ribose reikia taikyti vientisinio sakinio skyrybos taisykles.

1. Klausydami ar skaitydami nuolatos svarstome, ar patikėti tuo, kas sakoma, ar tai, kas parašyta, yra tiesa, tikras įvykis, faktas. 2. O gal tai tik kieno nors svajonės, noras, kad kas nors būtų ar įvyktų. 3. Kitaip sakant, gal tai – nuomonė. 4. Sakykim, susitinka Lietuvos ir Italijos krepšinio rinktinės, paskutinę akimirką italai įmeta dvitaškį ir laimi rungtynes. 5. Kitą dieną italų laikraštis spausdina straipsnį „Pagaliau italai nugali lietuvius“, lietuvių laikraštyje minimi tie patys skaičiai, bet straipsnis vadinasi „Italai išplėšė pergalę“. 6. Faktinė medžiaga apie tarptautines rungtynes abiem atvejais vienoda, bet italų žurnalistas pabrėžia pergalės svorį žodžiu „pagaliau“; lietuvių žurnalistas, atvirkščiai, menkina italų pergalę, pabrėžia kovos permainingumą, – tai turėtų paguosti lietuvių krepšinio gerbėjus. 7. Taigi ir vieno, ir kito laikraščio žurnalistai laukė pergalės, o faktinę rungtynių baigtį vertino subjektyviai, nes žvelgė iš savo pozicijų ir rėmėsi savo lūkesčiais. 8. Faktai yra objektyvi informacija, o nuomonės – subjektyvi. 9. Nuomonės paaiškina, vertina faktus. 10. Kai kalbame apie nuomonę, visuomet pravartu ieškoti priežasties, kodėl žvelgiama taip, o ne kitaip. 11. Kai reikia ką nors įvertinti, pravartu pasiklausti ne vieno, o kelių išmanančių dalyką žmonių nuomonės. 12. Kiekvieno paskiro žmogaus nuomonė subjektyvi, bet sudėjus keletą subjektyvių nuomonių ir apibendrinus tai, kas jose pasikartoja, artėjama prie objektyvaus vertinimo.

1. Iki tinklo atsiradimo daugelio žmonių svaičiojimai buvo žinomi tik jų artimiesiems, nes nebuvo galimybės sklisti plačiau: tos mintys neišeidavo iš riboto žmonių būrio, gatvės, kurioje žmogus gyveno, ar kavinės, kurioje jis sutikdavo kitus. 2. Dabar visi turi galimybę viešai išsisakyti bet kuriame socialiniame tinkle ir labai plačiai paskleisti savo mintis. 3. Šitaip paviršutiniškos ir bereikšmės mintys pasklinda labai plačiai ir susimaišo su svariomis ir reikšmingomis mintimis. 4. Internetinio tinklo vartotojas susiduria su įvairiopos vertės mintimis ir jam natūraliai kyla klausimas, kaip atskirti padrikas mintis nuo atsakingai išdėstytų, kaip atsiriboti nuo svaičiojimų ir plepalų ir skaityti vien prasmingus tekstus. 5. Ne visada lengva atsijoti grūdus nuo pelų: atrankos problema kyla ne tik dėl įvairiuose tinklaraščiuose reiškiamų nuomonių – klausimas dramatiškai iškyla ir tuose tinklalapiuose, kuriuose greta tikrų, labai naudingų dalykų apstu ir kliedesių bei paskubomis sukurptų ir neatsakingai pateiktų naujienų. 6. Be abejo, patys galime atsirinkti, jei pristatomos temos siejasi su mūsų kompetencijos sritimi, bet, tarkim, išties sunku nuspręsti, ar tinklalapis apie muzikos sekų teoriją skelbia tikrus dalykus, ar paprasčiausiai paisto nebūtus dalykus. 7. Turbūt esama tik vieno sprendimo – pasitelkti profesionalius naujienų ir žinių analitikus. 8. Popierinė žiniasklaida turėtų kasdien skirti vietos tinklalapių analizei, kaip kad skiria knygų ar filmų recenzijoms, nurodydama vertingus tinklalapius ir pranešdama apie tuos, kurie skelbia netikslias žinias arba tikras kvailystes, netgi melą. 9. Tai būtų didžiulė neįkainojama paslauga skaitytojams ir galbūt taptų priežastimi, dėl kurios daugelis tinklo naršytojų, ignoruojančių laikraščius, vėl imtų kasdien juos sklaidyti. 10. Kultūros požiūriu ši paslauga būtų tikrai vertinga ir galbūt ženklintų naują spaudos gyvavimo etapą.