Praeitį tiria ne tik istorikai (7 tema)

Daugelis mano, kad lobiai randami tik kino filmuose ir serialuose. Tačiau taip nėra. Vien tik Lietuvojè per paskutinius šimtą metų rasti keli šimtai įvairiausių lobių (7.1, 7.2 pav.). Lobis – tai paslėpti (dažniausiai užkasti žemėje) žmonių pinigai, brangenybės, papuošalai. Kodėl žmonės brangius daiktus slėpdavo? Senovėje, artėjant karui, stichinėms nelaimėms ar bijant plėšikų, brangiausią turtą jo savininkas slėpdavo tikėdamasis, kad po kurio laiko išsikas ir toliau naudos. Be to, praeityje nebuvo bankų, į kuriuos būtų galima saugiai padėti savo santaupas. Tačiau atsitikdavo, kad lobio savininkas mirdavo ar žūdavo, būdavo priverstas kažkur toli iškeliauti ar paprasčiausiai užmiršdavo savo paslėptą turtą ar vietą, kurioje jį užkasė. Taip lobiai ir likdavo gulėti po žeme dešimtis ar šimtus metų, kol juos kas nors atrasdavo.

Dažniausiai lobius randa suaugusieji, kai aria laukus, kasa pamatus ar vykdo kitus žemės darbus. Todėl neatsitiktinai daug lobių rado ūkininkai ir statybininkai. Tačiau ir vaikai yra prisidėję prie įstabių atradimų. Pavyzdžiui, 1959 m. antros klasės mokinė netoli Váiguvos miestelio ganydama avis suartame lauke rado kelių šimtų monetų lobį. 1971 m. mokinys netoli Pùšaloto miestelio eidamas per lauką, kuriame neseniai buvo vykdyti žemės darbai, pamatė pabirusias monetas. Paaiškėjo, kad tai taip pat lobis. 1986 m. vaikai prie Skáidiškių žaisdami lauke griovyje rado taupyklę su senomis monetomis.

O kad taip kiekvienam radus lobį! Ir ką darytume, jei taip nutiktų? Radus lobį, apie jį reikia pranešti mokslininkams – archeologams, muziejininkams ar istorikams. Jie radinius kruopščiai ištiria, išsiaiškina jų amžių, vertę, iš kur lobis galėjo atsirasti. Lobio radėjams dažniausiai išmokamos premijos.

Dažniausiai randami senovinių monetų lobiai, mat popieriniai pinigai (7.4, 7.5 pav.) – banknotai Europoje ir Lietuvoje paplito tik maždaug prieš 150 metų. Slepiamas monetas savininkas paprastai sudėdavo į puodynę, stiklinį indą ar susukdavo į odą ir užkasdavo žemėje. Būtent todėl didžioji dalis visų Lietuvoje rastų lobių – įvairių istorijos laikotarpių įvairaus metalo pinigai. Rasti lobiai mokslininkus labiausiai džiugina dėl to, kad iš monetų galima spręsti apie šalies turtingumą, išsiaiškinus pinigų kilmę sužinoti, su kokiomis šalimis žmonės senovėje prekiavo ir bendradarbiavo. Taip pat monetų lobiai labai svarbūs mokslui, vadinamam numizmãtika. Numizmatai nuodugniai tyrinėja monetas, kas jose pavaizduota, kur jos pagamintos, kokia jų vertė, kaip jos paplitusios pasaulyje. Iš kelių monetų galima daug pasakyti apie laikotarpį, kada jos buvo pagamintos, valstybę ar miestą, kuriame jos buvo gaminamos, valdovą, kuris įsakė tasmonetas kaldinti, meistrus ir kalyklas, kurios monetas gamino, ir net apie monetas naudojusių žmonių gyvenimą ir verslą. Tiesa, istorijos mokslas tiria ir banknotus, jis vadinamas bonstika.

Dabar galima rasti ir ne tokių tolimų laikų lobių. Neretai aptinkama iki 2014 metų pabaigos Lietuvoje naudotų litų ir centų, kuriuos žmonės laikė taupyklėse ar kur paslėpę ir pamiršo pakeisti į eurus. Tokius litus ar senesnius pinigus renka muziejai ir kolekcininkai.

Pirmiausia, kad sukurtumėte savo herbą (7.9 pav.), turite išsirinkti skydo pavidalą. Skydas tai herbo pagrindas, kuriame piešiami svarbūs ženklai. Skydo pavidalas turi priminti tikrą kario skydą, kuriuo jis mūšio lauke prisidengdavo nuo priešo smūgių. Skydų būta įvairių – trikampių, stačiakampių ar net ovalių.

Skydą (dar vadinamą lauku) reikia padalyti į keletą dalių. Tiesa, herbo laukas gali būti ir nepadalytas, vientisas ir vienspalvis. Trečias darbas, kurį reikia padaryti, – skydą nuspalvinti. Spalvos dažniausiai nėra atsitiktinės, jos turi savo reikšmę ir ką nors įprasmina. Pavyzdžiui, Lietuvos valstybės vėliavos (trispalvės) spalvos, anot heraldikos tyrėjų, reiškia saulę, šviesą ir gerovę (geltona), gamtos grožį, laisvę ir viltį (žalia), žemę, drąsą, už Tėvynę pralietą kraują (raudona). Vis dėlto spalvų reikšmės istorijoje kito. Antai raudona praeityje galėjo reikšti ne tik karą ir nelaimes, bet ir kilmingumą, narsą, meilę. Ir kitoms spalvoms praeityje žmonės suteikdavo kitokias reikšmes. Įvairios tautos spalvų grožį ir prasmę suprato skirtingai. Todėl herbui rinkitės savo mėgstamą spalvą ar spalvas ir sugalvokite, ką jums jos reiškia ar primena. Reikia atsiminti, kad renkantis herbo spalvas laikomasi labai svarbios taisyklės – spalvos turi iš toli aiškiai matytis ir nesusilieti. Senovėje dažname herbe buvo nupieštas gyvūnas – liūtas arba erelis, kartais žirgas, lokys ar vilkas. Kartais ir mitinė būtybė – vienaragis, Pegasas ar drakonas. Taip pat buvo piešiami įvairūs augalai, ženklai ar daiktai. Kiekvienas ženklas herbo savininkui buvo brangus ir artimas. Todėl ir jūs rinkdamiesi gyvūną, ženklą, augalą ar bet kokį kitą daiktą, kurį piešite savo herbe, pagalvokite, kaip kitiems paaiškinsite, kodėl jį pasirinkote.

Po herbu ar virš jo neretai buvo užrašomas šūkis, kuris turėjo atspindėti pagrindinę herbo savininko ar savininkų įsitikinimų mintį. Pavyzdžiui, po Dzūkijos herbu lotynų kalba parašyta „Iš karingiausios genties – darbštūs žmonės“. Herbe visi ženklaigerai matomi, aiškūs ir atpažįstami.

Mokslas apie herbų istoriją, reikšmę ir kūrimo taisykles vadinamas heráldika. Heraldikos objektas ne tik senoviniai herbai, bet ir šiuolaikiniai. Lietuvos heraldikos komisija kiekvienais metais patvirtina vis naujų Lietuvos miestų ir miestelių herbų (7.10–7.13 pav.). Ir jūs, kai sukursite savo herbą, tapsite heraldikos žinovais.

1917–1918 m. dailininkai atsikuriančiai Lietuvos valstybei užsidegę kūrė naują vėliavą. Ji turėjo būti visiems atpažįstama, su ja turėjo tapatintis kiekvienas demokratinės Lietuvos pilietis. Daug ginčų būta dėl to, kiek ir kokios spalvos turi sudaryti vėliavą. Nuspręsta, kad Lietuvą labiausiai atspindi tautiniuose drabužiuose dažniausiai matomos spalvos – žalia ir raudona. Vėliau nuspręsta pridėti ir trečią spalvą – geltoną. Galiausiai 1918 m. balandį buvo patvirtinta dabartinė Lietuvos valstybės vėliava. Nors trispalvė ir buvo sukurta naujai, ji, kaip ir „Tautiška giesmė“ – valstybės himnas, greitai tapo neatsiejamu Lietuvos ženklu (7.16, 7.17 pav.). Su ja šalį gynė laisvės kovotojai, ja apsigaubdavo Lietuvos sportininkai laimėję apdovanojimus, ji per šventes kabo prie mūsų namų.

Lietuvoje prie įvairių įstaigų galite išvysti plevėsuojančias ne tik Lietuvos valstybės ar istorinę vėliavas. Taip pat galite pamatyti Europos Sąjungos, kuriai priklauso Lietuva, mėlyną su dvylika auksinių žvaigždžių vėliavą. Per valstybines šventes Lietuvoje iškilmingai pakeliama ne tik Lietuvos vėliava, bet ir artimiausių kaimynių – Lãtvijos ir Èstijos vėliavos. Ar žinote kaip jos atrodo? 2022 metais, kai Rùsija užpuolė Ukrainos valstybę, Lietuvos žmonės prie savo namų ėmė kelti Ukrainos dvispalvę – taip buvo išreiškiama pagarba šaliai, kuri ginasi nuo užpuolikų. Prie įvairių artimiausių įstaigų – mokyklų, savivaldybės – dažnai pamatysite ir to miesto, kuriame gyvenate, vėliavą. Juk matydami ir pažindami aplink plazdančias vėliavas pažinsite jus supančius žmones, įstaigas, organizacijas ir valstybes.