SSRS įkūrimas

1917 m. spalį, Rùsijoje siaučiant suirutei, valdžią užgrobė bolševikų[išnaša: Bolševı̇̀kai – taip pradėta vadinti V. Lenino šalininkų grupė, kuri 1903 m. Rùsijos socialdemokratų darbininkų partijos II suvažiavime pasiskelbė partijos dauguma (rus. bolše – daugiau). 1918–1925 m. oficialus bolševikų partijos pavadinimas buvo Rùsijos komunistų partija (bolševikų), 1925–1952 m. – Visasąjunginė komunistų partija (bolševikų).] (vėliau persivadinusių komunistais) partija. Komunistai melagingai skelbė, kad valdžia Rùsijoje atiteko proletariatui – darbininkams, o žemė – valstiečiams, šalyje įsivyraus taika ir visi žmonės taps lygūs.

Pirmasis komunizmo etapas buvo socialistinės santvarkos kūrimas. 1918–1921 m. bolševikai vykdė visuotinę visuomenės ir ūkio kontrolės politiką, vadinamą kariniù komunizmù[išnaša: Karı̇̀nis komunı̇̀zmas – 1918–1921 m. bolševikų vykdyta visuotinė visuomenės ir ūkio kontrolės politika.]. Vienas svarbiausių karinio komunizmo bruožų – privačios nuosavybės naikinimas. Sovietų valdžia nacionalizãvo[išnaša: Nacionalizãvimas – privačios nuosavybės nusavinimas valstybės naudai.] bankus ir atėmė žmonių santaupas. Bolševikai uždraudė laisvą prekybą, iš savininkų atėmė įmones, o iš dvarininkų žemes. Prekių, maisto skirstymą perėmė valstybė.

Ekonominė komunistų politika sukėlė suirutę. Pinigų sistema žlugo, jie itin nuvertėjo. Nutrūkus prekybos ryšiams su kaimu, miestiečiai pradėjo stokoti duonos. Komunistai siuntė į kaimą specialius ginkluotus būrius, kurie iš valstiečių atimdavo maisto produktus ir grūdų atsargas.

Norėdami išsaugoti valdžią, komunistai siekė sunaikinti bet kokį priešinimąsi jų režimui. Jie panaikino visus galiojusius įstatymus ir teismus. Kelias savivalei buvo atviras. Per šalį nusirito plėšimų, žudynių, prievartos banga. Žmogaus gyvybė tapo bevertė. Terorą vykdė Ypatingosios komisijos, vadintos ČK[išnaša: ČK (rus. Črezvyčainaja komisija, liet. Ypatingoji komisija) – Soviẽtų Rùsijos politinio saugumo institucija. SSRS ir Rùsijos saugumo struktūrų GPU, NKVD, KGB, FSB pirmtakė.], padaliniai. Šiai žiaurumu garsėjančiai organizacijai vadovavo „geležiniu Feliksu“ pramintas Fèliksas Dzeržinskis.[išnaša: Fèliksas Dzeržı̇̀nskis (1877–1926) – lenkų kilmės Rùsijos revoliucionierius, ČK vadovas, SSRS valstybės ir partijos veikėjas.]

Raudonasis teroras užgriuvo visus visuomenės sluoksnius: nuo „klasinių priešų“ – buržuazijos, caro laikų valdininkų, dvasininkų, turtingesnių kaimo gyventojų – iki skurstančių valstiečių ir darbininkų. Vladimiras Leninas įsakė: „Šaudyti sąmokslininkus ir abejojančius nieko neklausiant ir kvailai nevilkinant.“ Pradėtos steigti koncentrãcijos stovỹklos[išnaša: Koncentrãcijos stovyklà – karo belaisvių, politinių kalinių, tautinių, religinių mažumų įkalinimo vieta.], kuriose atsidūrė tūkstančiai „liaudies priešų“ – tikrų ar tariamų diktatūros priešininkų.

Komunistų kuriamõs santvarkos tikslas buvo paversti žmones klusniais ir nemąstančiais, pusvelčiui dirbančiais valstybės tarnais. Žmonės neturėjo jokių demokratinių rinkimų, spaudos, religijos laisvių. Pasak V. Lenino, „religija nuodija liaudies sąmonę“, todėl pradėta arši ateizmo[išnaša: Ateı̇̀zmas – Dievo neigimas, bet kokios religijos atmetimas.] politika. Bolševikai ėmė plėšti cerkves, žudyti dvasininkus. Tuo pat metu melaginga propagánda[išnaša: Propagánda – šališkos informacijos skleidimas, siekiant ja veikti žmonių pažiūras.] žmonėms trimitavo apie laimingą ir gražų rytojų.

Žiauri karinio komunizmo politika skatino gyventojus priešintis. 1918 m. šalyje įsiliepsnojusiame piliẽtiniame karè[išnaša: Piliẽtinis kãras – karas šalies viduje tarp tos pačios valstybės piliečių.] grūmėsi raudonieji komunistai ir vieningos stovyklos nesudarantys baltieji. 1919 m. šalis neturėjo nei vientisos teritorijos, nei bendros valdžios. Visur siautė chaosas, badas, epidemijos. Kilo šimtai valstiečių sukilimų. Raudonieji ir baltieji negailestingai naikino visus, kuriuos laikė savo priešais.

Nevieningi baltieji pilietinį karą pralaimėjo. Jų nepalaikė ir nemaža dalis gyventojų, nes bijojo, kad bus atkurta caro valdžia, sugrįš dvarininkai, o reformos bus atšauktos. Žiauriausiomis bausmėmis ir prievartine mobilizacija komunistai įvedė drausmę Raudonojoje armijoje. Pilietinio karo pabaigoje ji 10 kartų lenkė baltųjų skaičių.

Komunizmas Rùsijoje V. Lenino planuose tebuvo tarpinis tikslas. Komunistų vadas ketino užvaldyti visą pasaulį – sukelti pasáulinę socialistinę revoliùciją[išnaša: Pasáulinė socialı̇̀stinė revoliùcija – komunistų sugalvota neišvengiama revoliucija, po kurios planuota įkurti pasaulinę socialistinę valstybę.] ir įkurti pasaulinę socialistinę valstybę. 1919 m. įkurtas Mãskvai besąlygiškai paklūstantis Komintèrnas[išnaša: Komintèrnas (Komunı̇̀stų internacionãlas) – 1919–1943 m. Maskvojè veikusi tarptautinė komunistų partijų organizacija.]. Ši tarptautinė komunistų partijų organizacija daugelyje šalių ėmė ruošti dirvą komunistiniams perversmams. Į jas siuntė išmokytus agentus, rėmė pinigais.

Pasaulinę revoliuciją V. Leninas tikėjosi pradėti nuo Vokietijos. Kelias į ten vedė per Lénkiją. Milijoninė Raudonosios armijos orda patraukė į Vakarus „įžiebti“ pasaulinės revoliucijos. „Raudonieji kariai! Valanda išmušė. Vakaruose sprendžiamas pasaulinės revoliucijos likimas. Ant durtuvų nešame laisvę ir taiką darbo žmonijai. Į Vakarus! Peržengus per baltosios Lénkijos lavoną, atsivers kelias į pasaulinį gaisrą“, – įsakyme skelbė agresorių vadas Michailas Tuchačevskis.

Tačiau 1920 m. rugpjūtį prie Váršuvos įvyko „stebuklas prie Vyslos“. Raudonoji armija patyrė triuškinamą pralaimėjimą. Viltis sukelti pasaulinę revoliuciją žlugo.

Pilietinis karas Rùsijos gyventojams baigėsi katastrofa. Manoma, kad žuvo apie 13 mln. žmonių, daugiausia taikių gyventojų. Dar 1,5 mln. emigravo iš šalies. Ūkis buvo visiškai sužlugdytas. Neveikė dauguma gamyklų, sutriko transportas. Miestuose streikavo darbininkai, kaimuose sukildavo valstiečiai. Po šalį klajojo minios elgetaujančių našlaičių. 1921 m. kilęs badas nusinešė apie 5 mln. gyvybių.

Komunistų valdžia artėjo prie žlugimo ribos. Siekdamas ją išlaikyti, V. Leninas buvo priverstas nutraukti karinio komunizmo politiką. 1921 m. paskelbta privačią nuosavybę leidžianti NEP (naujóji ekonòminė politika)[išnaša: NEP (naujóji ekonòminė polı̇̀tika) – 1921–1929 m. SSRS vykdyta dalinės rinkos ekonomikos politika.]. Pradėtos kurti smulkios privačios prekybos, pramonės įmonės. Nutrauktas prievartinis grūdų nusavinimas iš valstiečių. Sužlugdytas ūkis pamažu atsigavo.

Tuo pat metu byrančios imperijos paribiuose tautos viena po kitos skelbė apie nepriklausomų valstybių įkūrimą. Nors komunistai neva pripažino laisvą tautų apsisprendimo teisę, buvo tik laiko klausimas, kada Rùsija vėl jas prisijungs. Tik Lénkijai, Súomijai ir Báltijos šalims pavyko išsikovoti laisvę.

Raudonoji armija užgrobė Ukrainą, Baltarùsiją ir Ùžkaukazę. 1922 m. buvo įkurta nauja valstybė – Soviẽtų Socialistinių Respùblikų Sąjunga (SSRS, Soviẽtų Sąjunga)[išnaša: SSRS – Soviẽtinių Socialı̇̀stinių Respùblikų Są́junga (trump. Soviẽtų Są́junga), egzistavusi 1922–1991 metais.]. Jokio skelbiamo savarankiškumo respublikos neturėjo ir privalėjo besąlygiškai paklusti Mãskvai.