Mokydamiesi aštuntoje klasėje, tyrinėjote Vidùramžius[išnaša: Vidùramžiai – nuo Vakarų̃ Ròmos impèrijos žlugimo iki Didžiųjų geografinių atradimų, Renesanso
ir Reformacijos trukusi istorinė epocha (apie 476–1492 m.). Laikotarpis tarp senovės ir Naujųjų laikų
istorijos epochų.] ir susipažinote su juos pakeitusia Naujų̃jų laikų̃ (ámžių)[išnaša: Naujı̇́eji laikaı̇̃ (ámžiai) – nuo spaudos išradimo, Didžiųjų geografinių atradimų, Renesanso ir Reformacijos prasidėjusi ir iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos trukusi istorijos epocha (apie 1492–1918 m.).] epocha. Šiais mokslo metais tęsime pradėtą pažintį su Naujaisiais laikais. XVIII a. pab. – XIX a. Europos istorijos laikotarpį istorikai vadina revoliùcijų[išnaša: Revoliùcija (lot. revolutio – perversmas) –1. esminis valstybės santvarkos pakeitimas dalyvaujant daugumai valstybės piliečių;2. smarkus gamtos, kultūros, visuomenės pasikeitimas.] amžiumi.
Po didžiųjų to meto revoliucijų Jungtinėse Amèrikos Valstijose ir Prancūzijoje sparčiai keitėsi požiūris į valstybių valdymą ir visuomenės santvarką. Pramonės revoliucijos sukeltos permainos smarkiai pakeitė šalių ūkį ir kasdienį žmonių gyvenimą. Suklestėjus pasaulinei prekybai, nyko žemynų uždarumas, stiprėjo jų tarpusavio ryšiai, kultūrų mainai, gyventojų migracija, pagerėjo susisiekimas. Transportą, varomą arklių jėgos, pakeitė greitesni traukiniai, vandens kelius skrodė garlaiviai, keliuose pasirodė pirmieji automobiliai. XIX a. pr. dauguma europiečių gyveno kaimuose ir vertėsi žemės ūkiu. Po šimtmečio dauguma Europos ir Šiaurės Amerikos gyventojų jau gyveno ir dirbo miestuose. Pakito ir mąstymas, pasaulėžiūra, menas. Žmonės vadavosi iš prietarų, suvaržymų, apribojimų.
Deja, XX a. pr. žmoniją sukrėtė neregėto masto konfliktas – Pirmasis pasaulinis karas. Jo pabaigą 1918 m. istorikai laiko naujos istorijos epochos, vadinamos Naujáusiaisiais laikais,[išnaša: Naujáusieji laikaı̇̃ – nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos 1918 m. iki dabar trunkanti istorijos epocha.] pradžia.
Naujáusieji laikai – nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos 1918 m. iki dabar trunkanti istorijos epocha.
Naujieji laikai (ámžiai) – nuo spaudos išradimo, Didžiųjų geografinių atradimų, Renesanso ir Reformacijos prasidėjusi ir iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos trukusi istorijos epocha (apie 1492–1918 m.).
Revoliùcija (lot. revolutio – perversmas) –
- esminis valstybės santvarkos pakeitimas dalyvaujant daugumai valstybės piliečių;
- smarkus gamtos, kultūros, visuomenės pasikeitimas.
Vidùramžiai – nuo Vakarų Ròmos impèrijos žlugimo iki Didžiųjų geografinių atradimų, Renesanso ir Reformacijos trukusi istorinė epocha (apie 476–1492 m.). Laikotarpis tarp senovės ir Naujųjų laikų istorijos epochų.
Istorikas Markas Naitsas apie Naujuosius laikus kaip pokyčių laikotarpį
Naujieji laikai – tai transformacija:
- iš feodalizmo į kapitalizmą;
- iš cechų gamybos į manufaktūras, o vėliau ir į pramonės revoliuciją;
- iš Bažnyčios mokymu paremto mokslo į pagrįstą tyrimais ir eksperimentais;
- iš diduomenės sutelktos valdžios į valdymą, paremtą prigimtinėmis teisėmis: laisve, lygybe, piliečių dalyvavimu.