Žmogaus kilmė

Senovėje žmonės net neįtarė, kad žmogus ir beždžionė gali būti giminiški. Juk, pagal Bibliją, gyvūnus ir žmogų Dievas sukūrė atskirai. Žmogui suteikta panaši į Dievo išvaizda, siela, kurios gyvūnai neturi.

XIX a. viduryje sensaciją sukėlė mokslininko Čárlzo Dárvino[išnaša: Čárlzas Dárvinas (1809–1882) – anglų gamtininkas, sukūręs evoliucijos teoriją. Ją 1859 m. išdėstė savo svarbiausiame veikale „Rūšių atsiradimas natūraliosios atrankos būdu“.] knyga apie gyvūnų ir augalų rūšių atsiradimą. Savo veikale Č. Darvinas įrodinėjo, kad gyvieji organizmai pamažu keičiasi, taip prisitaikydami prie kintančios aplinkos. Dalis jų prisitaikyti nesugeba ir išnyksta, o kiti prisiderina ir virsta naujomis, tobulesnėmis rūšimis. Šis aiškinimas vadinamas evoliùcijos teòrija.[išnaša: Evoliùcijos teòrija – mokslinis įrodymas, kad organizmai, prisitaikydami prie aplinkos, ilgainiui keičiasi, atsiranda naujų rūšių.] Remiantis ja, žmogus per milijonus metų išsivystė iš padarų, panašių į beždžiones.

Prireikė nemažai laiko, kad žmonės patikėtų evoliucijos teorijos išvadomis. Tik po daugybės stulbinamų archeologų radinių atsirado įrodymų, kad žmogus ir beždžionė turi bendrus protėvius.

Bendri žmogaus ir beždžionės protėviai gyveno Afrikoje. Prieš kelias dešimtis milijonų metų pradėjus sausėti klimatui, ėmė retėti miškai. Medžiuose gyvenančioms beždžionėms pradėjo trūkti maisto. Vienos jų vis dažniau nusileisdavo ant žemės ir, ieškodamos kuo pramisti, pamažu prisitaikė gyventi atvirose vietovėse: formavosi stati laikysena, jos pramoko vaikščioti dviem kojomis.

Prieš 4 mln. metų Afrikos savanose nedidelėmis grupelėmis gyveno stačiomis vaikščioti mokėję australopitèkai[išnaša: Australopitèkai – seniausi žmogaus pirmtakai, gyvenę Afrikoje.]. Jų smegenys buvo nedidelės, o išvaizda labiau priminė beždžionę nei žmogų. Australopitekai mito augalais, smulkiais gyvūnais.

Mokslininkų teigimu, maždaug prieš 3,3 mln. metų iš australopitekų išsivystė pirmýkščiai žmónės.[išnaša: Pirmýkščiai žmónės – seniausios žmonių rūšys. Jų mokslininkai priskaičiuoja virš kelių dešimčių.] Jie turėjo didesnes smegenis, iš akmens mokėjo pasigaminti primityvių darbo įrankių. Šiuo svarbiu žmonijos istorijos įvykiu prasideda priešistorė ir senasis akmens amžius – paleolitas[išnaša: Paleolı̇̀tas – senasis akmens amžius; maždaug 2 mln. metų trukęs seniausias žmonijos raidos laikotarpis.].

Pirmykščiai žmonės gyveno mažomis bendruomenėmis. Kalbėti jie dar nemokėjo – bendravo šūksniais ir rankų mostais. Pirmuosius žmogaus giminės atstovus mokslininkai lotyniškai pavadino homo. Lietuviškai tai reiškia „žmogus“.

Prisitaikydami prie aplinkos, pirmykščiai žmonės toliau keitėsi ir tobulėjo. Lavėjant smegenims, formavosi kalba, pradėta gyventi labiau susitelkus. Vis dažniau naudoti darbo įrankiai augalų šaknims išsikasti, sumedžiotų žvėrių mėsai doroti. Žmonės įveikė ir ugnies baimę: išmoko ją išsaugoti, o vėliau ir įkurti. Tokie įgūdžiai padėjo išgyventi ir atšiauresnio klimato srityse, todėl pirmykščiai žmonės išplito ne tik Afrikoje, bet ir Europoje bei Azijoje.

Naujausi moksliniai tyrimai rodo, kad žmogaus evoliucija buvo labai ilgas ir sudėtingas procesas. Naujos žmonių rūšys atsirado ne laipsniškai viena iš kitos, o vystėsi savarankiškai, kaip skirtingos to paties medžio šakos. Tam tikrais laikotarpiais Žemėje gyveno skirtingų rūšių žmonės. Maždaug prieš 280 tūkst. metų Afrikoje atsirado ir ilgainiui po kitus žemynus pasklido šiuolaikiniai žmónės.[išnaša: Šiuolaikı̇̀niai žmónės (lot. homo sapiens) – šiuolaikinio žmogaus rūšis, dar vadinama protinguoju žmogumi.] Kūno sandara jie niekuo nesiskyrė nuo mūsų. Mokslininkai juos vadina homo sapiens. Lietuviškai tai reiškia „protingasis žmogus“. Mes esame jų palikuonys – vienintelė šiandien Žemėje gyvenančių žmonių rūšis.