Šioje temoje
Aptariami svarbiausi demokratijos sampratos raidos etapai, nagrinėjami tiesioginės ir atstovaujamosios demokratijos pavyzdžiai šiuolaikinėje visuomenėje.
Išvardijami pagrindiniai demokratijos principai ir vertybės, diskutuojama apie jų reikšmę kuriant demokratiškus santykius šeimoje, mokykloje, visuomenėje.
Nagrinėjama pilietybės ir piliečio sampratos raida, palyginamos pilietybės įgijimo ir netekimo sąlygos Lietuvojè ir pasaulyje.
Sąvokos
- pilietybė
- pilietis
- demokratija
- polis
- valdžių principas

Demokratijos raida, principai ir vertybės
Temos reikšmingumas
- Analizuojant demokratijos kilmę ir jos vystymąsi, atskleidžiama, kaip istoriniai įvykiai ir visuomenės permainos suformavo dabartinius valdžios ir piliečių santykius. Tokia analizė leidžia objektyviai vertinti šiuolaikinės demokratijos iššūkius ir ateities perspektyvas.
- Laisvė, lygybė, teisės viršenybė ir aktyvus piliečių dalyvavimas yra neatsiejamas demokratinės visuomenės pagrindas. Šios vertybės ugdo atsakingus piliečius, gebančius ginti demokratiją ne tik teoriškai, bet ir praktiniais veiksmais.
- Demokratinių principų pažinimas padeda laiku atpažinti ir suprasti autoritarizmo bei populizmo grėsmes, stiprinti visuomenės gebėjimą priešintis antidemokratiniams procesams ir išlaikyti laisvą, įtraukią valstybę.
Demokratijos raida
Demokrãtija – tai valdymo forma, kai valdžia priklauso tautai, o sprendimai priimami tiesiogiai arba per tautos išrinktus atstovus. Demokratijos pagrindas – lygybė, laisvė, teisės viršenybė, piliečių dalyvavimas politiniame gyvenime. Ji užtikrina žmonių teisę rinkti valdžią, išsakyti nuomonę, dalyvauti valdymo procese ir apsaugoti mažumų teises.
Atstováujamoji demokrãtija – tai tokia valdymo forma, kai piliečiai išrenka savo atstovus (pvz., parlamento narius), kurie priima sprendimus jų vardu. Sistema yra praktiška didelėse valstybėse, nes leidžia efektyviai dalyvauti valstybės valdyme per išrinktus atstovus, kurie gina rinkėjų interesus ir sprendžia svarbiausius politinius, socialinius ir ekonominius klausimus. Piliečiai dalyvauja valdymo procese netiesiogiai – rinkdami savo atstovus reguliariuose, demokratiniuose rinkimuose.
Tiesióginė demokrãtija – tai tokia valdymo forma, kai piliečiai tiesiogiai, be tarpininkų dalyvauja priimant sprendimus. Tokia demokratija leidžia žmonėms tiesiogiai balsuoti (dažniausiai per referendumus ar pilietines iniciatyvas) dėl įstatymų, politinių sprendimų ir kitų svarbių klausimų. Tiesioginė demokratija tinkamesnė mažoms bendruomenėms, nes reikalauja didelio piliečių įsitraukimo ir atsakingo požiūrio į valstybės valdymą.
Abi demokratijos formos siekia užtikrinti piliečių valią, tačiau skiriasi, kaip ši valia įgyvendinama praktikoje.

Senovės istorija
Demokratijos idėja kilo senovės Graikijoje, Atė́nuose, V a. pr. Kr. Tiesioginės demokratijos sistemoje piliečiai tiesiogiai dalyvavo susirinkimuose, kuriuose buvo priimami sprendimai. Tačiau būtina pabrėžti – susirinkimuose galėjo dalyvauti tik laisvi vyrai, o moterys, vergai ir užsieniečiai buvo atskirti nuo politinio gyvenimo. Atė́nų atvejis – pirmasis bandymas įgyvendinti valdžią, pagrįstą piliečių lygybe.
Ši demokratijos forma leido suformuoti valdymo principus, tapusius pavyzdžiu vėlesnėms civilizacijoms. Nepaisant to, kad dalyvauti galėjo ribotas piliečių skaičius, Atėnų demokratija parodė, kaip priimti kolektyviniai sprendimai gali užtikrinti teisingesnį ir skaidresnį polio (miesto-valstybės) valdymą. Šiais laikais demokratijos idėja yra pagrindinė daugelio pasaulio valstybių politinė vertybė, nors jos įgyvendinimo formos smarkiai skiriasi nuo Atėnų laikų.

Viduramžiai
Viduramžiais demokratija beveik išnyko. Tačiau kai kuriose valstybėse demokratijos idėjos išliko, pvz., Prancūzijoje ir Ánglijoje, kuriose buvo Generaliniai Luomai ir Parlamentas. Pastarieji užtikrino valdžios institucijų galių ribojimą, tapo piliečių teisių gynimo įrankiu. Prancūzijos Generaliniai Luomai išreiškė tam tikrą socialinių sluoksnių interesų atstovavimą, nors jų įtaka liko ribota dėl stiprios monarcho valdžios.
Anglijoje demokratijos raida Viduramžiais suaktyvėjo po 1215 m. pasirašytos Didžiosios laisvių chartijos, kai buvo apribotos tam tikros karaliaus valdžios teisės. Ilgainiui Ánglijos Parlamentas įgavo daugiau įgaliojimų ir tapo pavyzdžiu kitoms šalims. Nors viduramžių laikotarpiu demokratija buvo silpna ir fragmentiška, ji parodė, kad net ir stiprių monarchijų sąlygomis egzistavo tam tikri mechanizmai, ribojantys absoliučią valdžią ir skatinantys kolektyvinį sprendimų priėmimą, interesų grupių atstovavimą.
Apšvietos epocha
Demokratijos idėjos atgimė XVIII a., Apšvietos epochoje. Filosofai, tokie kaip Džonas Lokas (angl. John Locke), Žanas Žakas Ruso (pranc. Jean-Jacques Rousseau) ir Šarlis Lui de Monteskjė (pranc. Charles Louis de Montesquieu), pabrėžė tautos suverenitetą, visuomenės sutartį ir valdžių padalijimą. Šios idėjos įkvėpė Amèrikos (1775 — 1783 m.) ir Prancūzijos (1789 — 1794 m.) revoliucijas, labai prisidėjo formuojant modernius demokratijos principus.
Amerikos nepriklausomybės deklaracija ir Prancūzijos žmogaus ir piliečio teisių deklaracija tapo svarbiausiais dokumentais, įtvirtinusiais laisvės, lygybės ir tautos valios idėjas. Per šias revoliucijas įgyvendinti pokyčiai paskatino platesnį judėjimą, siekiantį politinio dalyvavimo teisių didesnėms visuomenės grupėms. Apšvietos epochos filosofų mintys išliko demokratijos pagrindu iki šių dienų, įtvirtindamos svarbiausius principus – piliečių politines teises, valdžios atskyrimo principus, lygybės prieš įstatymą principą.

XIX–XX a.
XIX–XX a. demokratija įgijo naujų bruožų. Įtvirtinus visuotinę rinkimų teisę, leidžiančią rinkimuose dalyvauti ne tik turtingiems ar išsilavinusiems vyrams, bet ir moterims, darbininkams ir kitoms visuomenės grupėms, padaugėjo piliečių, galinčių dalyvauti valstybės gyvenime. Tuo pat metu vykstanti pramonės revoliucija ir žmogaus teisių judėjimai skatino visuomenės lygybės idėjas.
Augant pilietinei sąmonei ir kuriantis profsąjungoms, demokratija pradėjo integruoti socialinio teisingumo principus, siekdama mažinti ekonominę ir socialinę nelygybę. XX a. pradėjus steigti tarptautines organizacijas, tokias kaip Jungtinės Tautos, demokratija tapo pasauliniu idealu, akcentuojančiu žmogaus teisių apsaugą, taiką ir teisės viršenybę. Šis laikotarpis ženklino perėjimą nuo elitinės prie masinės demokratijos, atveriant platesnes galimybes visuomenei dalyvauti politiniame gyvenime.

XXI a.
Šiuolaikinė demokratija remiasi atstovavimu, žmogaus teisėmis, teisės viršenybe, piliečių dalyvavimu. Ji prisitaiko prie technologinių pokyčių, pavyzdžiui, elektroninio balsavimo ir informacijos sklaidos internete, tačiau susiduria su iššūkiais, tokiais kaip populizmas, poliarizacija ir dezinformacija.
Nepaisant to, demokratija – lanksti sistema, gebanti atsinaujinti ir prisitaikyti prie šiuolaikinio pasaulio poreikių. Globalizacija ir tarptautinis bendradarbiavimas padeda skleisti demokratijos principus ir užtikrinti žmogaus teises net ir nedemokratinėse šalyse. Tačiau būtina nuolat stiprinti pilietinę visuomenę, gerinti politinį švietimą ir kurti mechanizmus, kurie apsaugotų demokratiją nuo naujų grėsmių skaitmeninėje erdvėje.
Demokratijos principai ir vertybės
Demokratijos principai ir vertybės apima laisvę, lygybę, teisės viršenybę, piliečių dalyvavimą, valdžios padalijimą, žmogaus teises, daugumos valią, mažumų teisių apsaugą, atsakomybę ir skaidrumą. Laisvė garantuoja teisę reikšti savo nuomonę ir laisvai dalyvauti visuomenės gyvenime, o lygybė užtikrina, kad visi piliečiai yra lygūs prieš įstatymą. Teisės viršenybė įpareigoja valdžią veikti pagal teisės normas, o piliečių dalyvavimas skatina aktyvų įsitraukimą į politinius procesus. Valdžios padalijimas apsaugo nuo galios koncentracijos, žmogaus teisės garantuoja asmens orumą, o daugumos valia kartu su mažumų teisėmis užtikrina teisingus sprendimus.
Atsakomybė ir skaidrumas leidžia valdžiai būti atskaitingai piliečiams, stiprinant pasitikėjimą sistema ir demokratijos stabilumą. Be šių principų, demokratija remiasi pliuralizmu, kuris skatina įvairių požiūrių ir nuomonių įvairovę. Ji taip pat siekia sudaryti sąlygas visiems piliečiams aktyviai dalyvauti priimant sprendimus ir kuriant visuomenės gyvenimą. Demokratija visuomenėje stipri tiek, kiek apsaugoti jos silpniausi nariai.
- Demokrãtija (gr. dēmokratia — liaudies valdžia) — valstybės valdymo forma, kai visa valdžia kyla iš piliečių valios, įstatymus leidžia laisvais ir reguliariais rinkimais renkami tautos atstovai, o valdo pagal konstitucijos nustatytus įgaliojimus veikianti vyriausybė.
- Valdžių padalijimo principas — valstybės valdžios galių paskirstymas viena nuo kitos nepriklausančioms institucijoms siekiant apriboti valdžią ir išsaugoti tų institucijų laisvę ir lygybę.
SUKURKITE. Parašykite „Demokratijos piliečio manifestą“ — trumpą 8—10 sakinių tekstą, kuriame apibrėžtumėte, kokių vertybių turėtų laikytis kiekvienas demokratiškos visuomenės pilietis.
- Nurodykite svarbiausius demokratijos raidos etapus. Trumpai apibūdinkite.
- Įvardykite, kuri demokratijos forma labiausiai paplitusi šiandien. Kodėl?
- Nurodykite atstovaujamosios ir tiesioginės demokratijos privalumus ir trūkumus.
- Naudodamiesi papildomais šaltiniais nurodykite, kada Lietuvoje buvo priimta visuotinė balsavimo teisė.
- Įvardykite pagrindines demokratijos vertybes ir principus.
- Palyginkite, kuo skiriasi demokratijos principų taikymas senovės Atėnuose ir šiuolaikinėje visuomenėje.
- Pamąstykite, kaip demokratiniai principai gali būti taikomi šeimoje ar mokykloje.
- Pasirinkite 2—5 iliustracijas (1.1—1.7 pav.) ir parašykite trumpą pastraipą, kurioje apibūdintumėte kiekvieną jų (ką matote, ką ji reiškia) ir paaiškintumėte, kaip iliustracija siejasi su vadovėlio tekstu (tema, pagrindinės mintys, kontekstas).


