Apšvietos epocha

XVII a. pab. – XVIII a. Vakarų Europos mokslininkai pasiekė itin reikšmingų laimėjimų. Keliautojų sukauptos geografijos žinios praplėtė europiečių akiratį. Tiksliųjų ir gamtos mokslų atradimai leido paaiškinti nemažai gamtos reiškinių. Mokslininkai tikėjo, kad netrukus pavyks padaryti nuostabą keliančių atradimų. To meto laikraščiuose rašyta, jog žmogaus gyvenimo trukmę neva pavyks pratęsti iki kelių šimtmečių, o susisiekimui jūrose bus naudojami banginiai.

Kilmingi ir turtingi žmonės rėmė mokslo tyrimus, imta rengti viešus eksperimentus, tapo madinga skaityti mokslininkų parašytas knygas. Prie Europos šalių universitetų sparčiai kūrėsi garsiausius šalių mokslininkus buriančios mokslų akademijos. Naujos idėjos, mokslo ir meno klausimai buvo aptarinėjami kavinėse, aukštuomenės salonuose.

Mokslo laimėjimai įkvėpė žmones mąstyti vis laisviau. Plito požiūris, kad pasaulio paslaptis galima perprasti remiantis ne krikščionybės tikėjimo dogmomis kaip Viduramžiais ar Baroko epochoje, o protu – kritišku mąstymu ir moksliniais tyrimais.

Siekis įveikti žmonių tamsumą bei prietarus ir taip paversti pasaulį geresniu, pasitelkus protą ir švietimą, tapo galingu kultūriniu sąjūdžiu – Ãpšvieta[išnaša: Apšvietà – XVIII a. Europoje kilęs kultūrinis sąjūdis. Pagrindinis jo tikslas – pasitelkus protą ir švietimą, sukurti laisvų, laimingų žmonių visuomenę. Dar vartojamas švietimo terminas.]. Jos idėjų skleidėjus imta vadinti švietėjais[išnaša: Švietė́jai – Apšvietos idėjų kūrėjai ir plaintojai.]. XVIII a. Europa įžengė į Apšvietos epochą, dar vadinamą proto amžiumi.

1 Apšvietos idėjų plitimas XVIII a. Europoje.

Švietėjai nagrinėjo ir kritikavo luominės visuomenės ir absoliutinės monarchijos negeroves. Vienas garsiausių Apšvietos mąstytojų, prancūzų teisininkas ir filosofas Šárlis Lui de Monteskjė veikale „Apie įstatymų dvasią“ iškėlė valdžių padalijimo idėją. Pasak Š. L. de Monteskjė, tik trys viena nuo kitos nepriklausomos valdžios – įstatymų leidžiamoji (parlamentas), vykdomoji (karalius ir vyriausybė) bei teisminė (teismai) – gali užtikrinti kiekvieno piliečio teises ir užkirsti kelią galimam valstybės pareigūnų piktnaudžiavimui. Tobuliausia valstybės santvarka Š. L. de Monteskjė laikė konstitùcinę monárchiją.[išnaša: Konstitùcinė monárchija – valstybės valdymo forma, kai monarcho valdžią riboja Konstitucija. Egzistuoja valdžių pasidalijimas: monarchas yra vykdomosios valdžios galva, o parlamentas – įstatymų leidžiamosios. ]

3 Valdžių padalijimas pagal Š. L. de Monteskjė. Demokratinėse valstybėse tokiu padalijimu siekiama apginti piliečius nuo valdžios savivalės, išvengti valdžios sutelkimo vienose rankose. Valdžios institucijos turi būti savarankiškos ir nepriklausomos, bet kartu kontroliuoti ir riboti viena kitą.

Prancūzų filosofas Žãnas Žãkas Rusò aiškino, kad valdžia kyla iš visuomenės sutartimi vadinamo nerašyto valdovo ir jo valdinių susitarimo. Mąstytojas teigė, jog priespaudą patirianti tauta turi teisę sukilti, nes valdovas pažeidžia visuomenės sutartį. Ž. Ž. Ruso nepritarė turtinei žmonių nelygybei. Jis tikino, kad visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs. Svarbiausias valstybės tikslas – užtikrinti visų piliečių laisvę, lygybę ir teisingumą. Pasak Ž. Ž. Ruso, geriausia santvarka yra respùblika[išnaša: Respùblika – valstybės valdymo forma, kai visa valdžia yra renkama tiesiogiai arba ją sudaro renkama tautai atstovaujanti institucija (parlamentas).], nes čia visi piliečiai dalyvauja valstybės valdyme.

Apšvietos epochoje svarbių pokyčių įvyko Europos dailėje ir architektūroje. Kontrreformacijos laikotarpiu įsivyravusį baroką pakeitė Prancūzijoje atsiradęs klasicizmo[išnaša: Klasicı̇̀zmas (lot. classicus – pavyzdinis) – XVIII–XIX a. meno stilius, sekęs Antikos pavyzdžiu. Išsiskyrė paprastumu, idealia harmonija, elegancija.] stilius. Jo atstovai žavėjosi Antikos meno kūriniais ir architektūros statiniais. Savo darbuose jie dažnai rėmėsi arba tiesiog kopijavo senovės graikų ir romėnų paminklus. Neatsitiktinai klasicistinių rūmų ir bažnyčių centrinė fasado dalis priminė Antikos laikų šventyklą.

Klasicizmo architektūrai taip pat būdingas paprastumas, savitas ramumas, taisyklingos ir griežtos pastatų linijos bei plokštumos, simetrinis planavimas. Atsisakoma blizgesio ir puošmenų, kurių taip gausu buvo baroke. Baroko epochos dailėje ir skulptūroje itin paplitusias Biblijos scenas pakeitė Antikos mitologijos ir istorijos siužetai. Vienas žymiausių klasicizmo stiliaus dailininkų buvo prancūzų tapytojas Žãkas Lui Davidas.

Apšvieta lėmė milžiniškas permainas to meto žmonių mąstyme. Dėl padidėjusio valstybių rūpinimosi švietimu augo raštingų žmonių skaičius. Nemažai švietėjų kilo iš Prancūzijos, todėl Europos šalyse išsilavinę žmonės turėjo gebėti susikalbėti ne tik gimtąja kalba, bet ir prancūziškai, taip pat išmanyti prancūzų etiketą ir išsiskirti puikiomis bendravimo manieromis.

Apšvietos epochoje imta gausiai leisti laikraščius, kalendorius, vadovėlius. Per juos Apšvietos idėjos, mokslo laimėjimai, žinios Europoje sklido sparčiau ir pasiekė vis daugiau žmonių. Apšvietos epochos simboliais tapo inteligentų susibūrimo vietos – salonai ir kavinės, kur žmonės rinkosi aptarti naujų idėjų, paskaityti laikraščių. Prancūzų filosofo Deni Didrò vadovaujamų mokslininkų enciklopèdininkų[išnaša: Enciklopèdininkai – XVIII a. įvairių sričių mokslininkai, filosofai, rašytojai, prisidėję prie daugiatomio leidinio „Enciklopedija, arba Aiškinamasis mokslų, menų ir amatų žodynas“ rengimo. ] pastangomis išleista „Enciklopedija“. Šio žmonijai itin reikšmingo veikalo 35 tomuose sukauptos visos to meto mokslo, meno ir technikos žinios.

Europoje plito slaptos laisvų̃jų mūrininkų (masònų)[išnaša: Laisvı̇́eji mū́rininkai (masònai) – nuo XVIII a. Europoje paplitusios draugijos. Masonų tikslas buvo kelti žmonių dorovę ir vienyti juos broliškos meilės, lygybės bei savitarpio pagalbos ir ištikimybės pagrindu.] draugijos, aukštinančios savitarpio pagalbą, religinę toleranciją, dorovinį tobulėjimą, švietimą ir labdarą. Daug garsiausių to meto Europos žmonių buvo masonai.

Apšvieta paliko ryškų pėdsaką Europos istorijoje. Švietėjų iškeltos mintys apie prigimtines žmogaus teises, visuomenės sutartį, valdžių padalijimą ir teisę sukilti tapo būsimų revoliucijų idėjiniu pagrindu. Pamatinės švietėjų idėjos atsispindi ir šiuolaikinių demokratinių valstybių įstatymuose, reguliuojančiuose valstybės valdymą ir visuomenės gyvenimą.