Praeities rekonstrukcija ir restauracija (8 tema)

Padėti mums nusikelti į praeitį ir ją pajusti gali žmonės, atkuriantys, kitaip sakant, rekonstruojantys praeitį (8.1 pav.). Tuo užsiima įvairūs klubai, ansambliai ar pavieniai asmenys. Jie stengiasi suprasti ir patys pajusti savo rankomis atkurtos praeities smulkmenas. Rekonstruotojai susipažįsta su istorikų atliktais tyrimais, įsižiūri į senovinius daiktus ir panaudoja kitus istorijos šaltinius, kad suprastų, kaip anksčiau kiekvieną dieną gyveno žmonės, ką valgė, kaip atrodė jų būstas, kaip jie kariavo ar linksminosi. Taigi, galime sakyti, jog istorijos rekonstrukcija yra mėginimas atkurti istoriją. Pasaulyje šis dalykas tikrai nėra naujas, Lietuvà nėra išimtis. Jau daugelį metų tuo užsiima tiek įvairūs istorijos rekonstruotojų klubai, tiek pavieniai asmenys. Aptarkime keletą iš jų.

Ne vieną dešimtmetį Lietuvoje veikiantis klubas „Pajauta“ yra subūręs amatininkus, kurie atkuria ir parodo senovės buitį ir amatus. Tai jie daro ir dėl mokslo, nes nori išsiaiškinti, kaip prieš tūkstantį ar daugiau metų mūsų protėviai gamindavo strėlių antgalius, batus, papuošalus ar virdavo valgį. Todėl atkurdami protėvių buitį jie naudoja senovinius įrankius ir receptus. Klubas „Pajauta“ visuomet dalyvauja didžiausiame Lietuvos senovės rekonstruotojų festivalyje „Gyvosios archeologijos dienos Kernavėjè“ (8.2 pav.). Kiekvienais metais šiame renginyje dalyvauja keli šimtai amatų, buities, karo istorijos rekonstruotojų iš keliolikos šalių.

Lietuvoje veikia ne vienas karo istorijos rekonstruotojų klubas, siekiantis parodyti, kaip kariavo mūsų protėviai. Alytujè įsikūręs vienas žinomiausių klubų „Jotvos sūnūs“, kuris rekonstruoja jotvingių genties karybą ir gyvenimo būdą. Klubo nariai gaminasi senovinius ginklus, šarvus, drabužius ir kitus karo reikmenis. Tokie klubai dalyvauja įvairiose viduramžių šventėse ir mugėse ar net turnyruose ir rodo, kaip anksčiau kovėsi kariai, kaip vyko mūšiai. Tiesa, tai jie daro atsargiai ir apgalvotai, kad niekas nebūtų sužeistas.

Karo istorijos rekonstruotojai stengiasi atkurti ir ne tokių senų laikų karybą. Pavyzdžiui, karo istorijos klubas „Grenadierus“ dažnai atkuria XX a. vidurio Lietuvos partizanų kovas su sovietais. Istorijos rekonstruotojų pasirodymai leidžia žmonėms daug geriau suprasti, kaip gyveno mūsų protėviai, įsivaizduoti jų kasdienybę. Rekonstruotojai dažnai kviečiami dalyvauti įvairiose laidose, filmuotis filmuose. Būti istorijos rekonstruotoju nėra lengva. Reikia nuolatos gilintis į istoriją, stengtis kuo tiksliau rekonstruoti kiekvieną protėvių gyvenimo smulkmeną. Tam reikia daug laiko ir lėšų.

Lietuvoje domimasi ne tik protėvių karyba ar buitimi, bet ir senoviniais šokiais, dainomis. Vienas garsiausių kolektyvų, atkuriančių kelių šimtų metų senumo muziką, yra „Banchetto musicale“. Jie atkuria Lietuvos ir kitų šalių muzikos kūrinius, šokius ir dainas. Ansamblio nariai pasirodo įspūdingais atkurtais tų laikų drabužiais.

Tiesa, galima gilintis ir ne į tokią tolimą senovę. Štai Dzūkijoje gyvenanti etnomuzikologė Eglė Kašėtienė mokosi senųjų šio krašto dainų. Tai ji daro klausydama anksčiau įrašytų senųjų dainininkų garso įrašų ir susitikdama su šias dainas mokančiais senoliais (8.3 pav.). E. Kašėtienė ir kiti tyrėjai siekia kuo tiksliau perteikti ir puoselėti regione beveik išnykusį tradicinį dzūkų dainavimo stilių. Tyrėjų ir rekonstruotojų dėka mūsų protėvių tradicijos nenyksta, yra gyvybingos.

Istorijos rekonstruotojų klubai, atkuriantys įvairių laikų gyvenimą, veikia ir kitose Europos šalyse. Labai mėgstama atkurti romėnų ir vikingų laikus arba Prancūzijos imperatoriaus Napoleono I karų kasdienybę. Europoje vyksta daug didelių karo istorijos rekonstruotojų festivalių – Žálgirio ir Vaterlo mūšių laukuose vyksta buvusių kovų rekonstrukcijos, o Norvègijoje – įspūdingi Lofotrio vikingų festivaliai.

Per įvairias šventes Lietuvoje galime išvysti ir mūsų kariuomenės karius, dėvinčius atkurtas XIV ar XVIII a. karių aprangas (8.4 pav.).