Kodėl praeitis gali virsti detektyvu? (4 tema)

Archeològija yra mokslas, kuris gali pirmasis rasti žinių apie mūsų protėvius, gyvenusius prieš tūkstantį ar net kelis tūkstančius metų – laikotarpyje, kuris vadinamas priešistore. Iš priešistorės nėra išlikusių jokių užrašų ar knygų, todėl paskaityti mūsų protėvių raštų neįmanoma – jie dar nebuvo išradę ir nenaudojo jokio rašto. Tačiau iš šio laikotarpio išliko kitų žmogaus veiklos pėdsakų – statinių̃ likučių, daiktų, kapų. Šie pėdsakai dažniausiai slepiasi po žeme, plika akimi jų neįmanoma pamatyti. Todėl archeologai dažnai ieško žmogaus veiklos pėdsakų po žeme, o kartais net po vandeniu! Atidžiai nuimdami žemės sluoksnius arba žemės gelmes tirdami tam tikrais prietaisais jie randa įvairiausių daiktų – puodų šukių, akmeninių, medinių ar metalinių įrankių dalių, papuošalų, ginklų. Pagal šiuos radinius mokslininkai gali gana tiksliai aprašyti praeities žmonių gyvenimą. Archeologai tiria ir augalų likučius, pagal juos mokslininkai gali pasakyti, ką mūsų protėviai valgė. Archeologai yra pasiskirstę darbus – vieni tiria seniausius laikus, kiti naujesnius.

Vienos žymiausių Lietuvos mokslininkių – Rimutė Rimantienė (4.2 pav.) ir Marija Gimbutienė (4.3 pav.). Abi jos gimė XX a. pradžioje. Jaunystėje susidomėjo archeologija ir galiausiai tapo archeologėmis. Rimutė vaikystėje mėgo vaikščioti su tėčiu ir ieškoti senovės žmonių gyvenimo pėdsakų, rinkti įvairias senienas. Radusi titnago gabalėlių įsivaizduodavo, kaip protėviai iš jų gaminosi įvairius įrankius. Marija archeologija susidomėjo mokydamasi universitete. Jai kilo klausimų apie Lietuvos gyventojų protėvius, jų kraustymąsi, gyvenimą, tikėjimą. Marija vykdavo į kaimus ir vienkiemius susitikti su Lietuvos senoliais, užrašyti jų pasakojimų ir dainų. Ji manė, kad atidžiai tirdami dainas, mitus ir papročius galime daug sužinoti apie savo protėvius, nes šie pasakojimai iš senų senovės atsklido iki mūsų dienų, keliaudami iš lūpų į lūpas. Taigi abi merginos susidomėjo mokslu, abi siekė išsiaiškinti senovės paslaptis, pažinti pirmuosius Lietuvos gyventojus.

Tiek M. Gimbutienė, tiek ir R. Rimantienė tyrinėjo akmens amžių – patį seniausią laikotarpį žmonijos istorijoje. R. Rimantienė savo knygoje Akmens amžius Lietuvoje aprašė net 8 000 metų ilgumo istoriją. Ji rado vieną garsiausių šalies archeologijos istorijoje radinių – apeigų lazdą su briedės galva, bylojančią apie tų laikų žmonių tikėjimą žvėrių dievu, taip pat rado puodo šukių, ant kurių pavaizduoti žmonių pavidalai, ir iš medžio išdrožtą skulptūrą žmogaus-dievo veidu (4.1 pav.), ir nedidelį luotelį, senovės žmonių naudotą irstytis vandeniu. O M. Gimbutienė tyrė ir pirmoji aprašė senąsias Europos kultūras, kurios prieš kelis tūkstančius metų garbino Deivę Motiną ir gyveno taikiai. Taip pat rado atsakymą į klausimą, iš kur kilo lietuvių ir latvių protėviai baltai. Archeologės paskelbti atradimai nagrinėjami garsiausiuose pasaulio universitetuose, o parašytos knygos verčiamos į užsienio kalbas.

Taigi archeologija labai kruopštus ir daug žinių reikalaujantis mokslas. Norint tapti šios srities mokslininku, reikia mokytis universitete ir nemažai dirbti. Šiandieniniai archeologai naudoja žemės radarus, erdvinius skaitytuvus, bepilotes skraidykles, atlieka tyrimus laboratorijose. Išsiaiškinkite, kas yra žemės radaras, erdvinis skaitytuvas ir bepilotė skraidyklė ir kam šias priemones naudoja archeologai.

Nemokšos ir savanaudžiai, vadinamieji kapų plėšikai, arba juodieji archeologai, Lietuvoje pridaro daug žalos. Neteisėtai ieškodami lobio ar kitokių vertingų daiktų suardo kapinynus, išknaisioja senąsias gyvenvietes, piliakalnius. Rastus daiktus slapčia parduoda padarydami mokslui didžiulę žalą, nes mokslininkai praranda galimybę ištirti tuos vertingus istorijos šaltinius. Todėl jei pamatysite įtartinus asmenis, kasinėjančius ar vaikštančius su metalo ieškikliais ar kastuvais po archeologines vietoves, būtinai praneškite policijai.

Viskas prasidėjo nuo minties, kad Adolfas Ramanauskas-Vanagas (4.8 pav.) galbūt užkastas Našláičių kapinėse Vilniuje. Jose sovietai slapčia laidojo asmenis, kurių tapatybę norėjo nuslėpti. Kad patvirtintų šią versiją, mokslininkai turėjo rasti senus kapinių planus, išsiaiškinti, kur tais metais buvo laidojama. Taip pat mokslininkai apklausė išlikusius liudininkus tikėdamiesi, kad šie pateiks reikšmingų smulkmenų. Tyrimui labai padėjo buvusio kapinių sargo užrašų knygelė, į kurią jis rašė įvairius su darbu susijusius įvykius. Išsiaiškinus apytikrę vietą, kur galėjo būti užkastas partizanas, darbo ėmėsi archeologai. Kasinėjant buvo aptikti ne vieni palaikai, todėl į pagalbą atskubėjo antropologai ir teismo medicinos ekspertai. Jie aiškinosi atkasto žmogaus lytį, amžių, ūgį, patirtus sužalojimus, kad galėtų pasakyti, ar rasti palaikai yra jų ieškomo partizano. Pagaliau buvo atlikti net DNR tyrimai – išsiaiškintos žmogaus ląstelėje esančios žinios, kurios tik jam būdingos ir paveldimos. Sudėję visus įrodymus 2018 m. vasarą mokslininkai atpažino A. Ramanausko-Vanago palaikus. Aptikti ir atpažinti didvyrių palaikai buvo garbingai ir iškilmingai palaidoti Antakalnio ir Rasų kapinėse (4.10 pav.). Dabar prisimindami ir pagerbdami kovotojus už Lietuvos laisvę galime aplankyti jų kapus. Mokslininkų kruopštumas ir bendradarbiavimas prisidėjo prie šio Lietuvai įsimintino įvykio.

Istorikai tiria ir aprašo istorijos įvykį pagal tam tikras taisykles. Pirmiausia turi atsakyti į kelis itin svarbius klausimus. Jiems reikia išsiaiškinti, kuo įvykis svarbus jums, kitiems žmonėms ar net visai Lietuvai. Galbūt jis pakeitė kieno nors gyvenimą, įkvėpė kitus dideliems darbams? Taip pat reikia sužinoti, kada tai įvyko – išsiaiškinti tikslią įvykio datą. Trečias svarbus klausimas, į kurį jiems reikia atsakyti, – kur tai įvyko, išsiaiškinti tikslią įvykio vietą. Taip pat labai svarbu išsiaiškinti pagrindinius veikėjus – žmogų ar žmones, kurie dalyvavo tame įvykyje. Galiausiai turi pamėginti atsakyti į klausimus, kas lėmė tą įvykį ir ką tas įvykis pakeitė.