Pasaulio lietuvių bendruomenės istorija (21 tema)

Lietuvių ar iš Lietuvos kilusių žmonių esama visame pasaulyje – jų galima sutikti net atokiausiuose pasaulio kampeliuose. Lietuviai užsienyje dirba, mokosi, keliauja ar tiesiog gyvena sukūrę šeimas su kitų šalių piliečiais. Tačiau pasaulyje yra daug iš mūsų šalies kilusių piliečių, kurių tėvai, seneliai ar net proseneliai iš Lietuvos išvyko ir įsikūrė kitose valstybėse dar XX amžiuje. Tokius žmones, kurie sieja save su savo protėvių žeme, vadiname pasaulio lietuviais, juos vienija Pasaulio lietuvių bendruomenė (21.1 pav.).

Gausi Lietuvos gyventojų emigracija į užsienio šalis, ypač į JAV, prasidėjo dar XIX a. pabaigoje, kai mūsų šalis buvo valdoma Rusijos imperijos. Iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios į JAV išvyko mažiausiai trečdalis milijono lietuvių. Kodėl jie XIX a. pab. – XX a. pr. emigravo į tokią tolimą šalį? Juk į ją reikėjo kelias savaites važiuoti traukiniais ir plaukti laivais per Atlanto vandenyną!

Pagrindinė priežastis buvo noras užsidirbti ir susitaupyti pinigų. XIX a. pab. Rusijos imperija buvo gana atsilikusi valstybė, nemaža dalis gyventojų skurdo, neturėjo darbo ar žemės, kurią dirbdami galėtų išgyventi. Taip pat viena iš priežasčių buvo jaunuolių siekis išvengti priverstinės karinės tarnybos Rusijos imperijos kariuomenėje. Tarnyba trukdavo ilgai, buvo sunku išlaikyti ryšius su šeima, be to, 1904–1905 m. vyko Rùsijos ir Japònijos karas, jame žūti lietuviai nenorėjo. Daugelis išvykstančiųjų tikėjosi lengvai ir greitai užsidirbti pinigų ir sugrįžti, Lietuvoje išsimokėti skolas, įsigyti žemės, pasistatyti namus, prasigyventi. Tačiau Amerikoje teko sunkiai dirbti, ne visiems pavyko sėkmingai įsikurti, rasti darbą. Vis dėlto didelė dalis išvykusiųjų sėkmingai įsikūrė, o kiti užsidirbę pinigų grįžo namo.

Kai 1918 m. atsikūrė Lietuvos valstybė, gyventojų emigracija nenutrūko, tik lietuviai uždarbiauti vykdavo jau į kitas šalis, ne tik į JAV, bet ir į Braziliją, Argentiną ar Urugvajų. Šiuo laikotarpiu gyventojų emigraciją skatino daugiausia ekonominės priežastys. Žmonės siekė užsidirbti pinigų ir pagerinti savo šeimų ekonominę padėtį. Lietuvos gyventojai dirbo anglių kasyklose, gyvulių skerdyklose, įvairiose gamyklose.

Per Antrąjį pasaulinį karą daug Lietuvos gyventojų tapo politiniais emigrantais – karo pabėgėliais (21.3 pav.). Jie bėgo nuo karo baisybių. Ypač daug lietuvių bėgo 1944 metais, nes bijojo į Lietuvą sugrįžtančios Sovietų Sąjungos. Juk sovietai dalį Lietuvos gyventojų dar 1940–1941 m. suėmė ir laikė kalėjimuose, žudė, trėmė į Sibirą. Tad žmonės siekė išvengti tų pačių baisybių. Karo pabaigoje keliasdešimt tūkstančių pabėgėlių atsidūrė Vokietijoje ir Austrijoje, o iš ten vėliau pasklido po visą pasaulį – JAV, Kanadą, Australiją. Į Lietuvą sugrįžti negalėjo, nes šalis buvo okupuota sovietų, žmonės žinojo, kad grįžusiųjų laukia kalėjimas, tremtis į Sibirą ar kitokios bausmės.

Ketvirtoji emigracijos banga kilo po 1990-ųjų, kai Lietuva išsivadavo iš sovietų okupacijos. Tūkstančiai žmonių vyko dirbti į Jungtinę Karalystę, Airiją, Norvegiją. Taigi kiek daugiau kaip per šimtą metų iš Lietuvos į įvairias šalis dėl įvairių priežasčių išvyko nemažai gyventojų. Galime teigti, kad lietuviai nėra namisėdos – jie drąsiai keliauja ir ieško laimės svetur. Šiuo metu emigracija aprimo: daugiau Lietuvos gyventojų grįžta, o ne išvyksta.

Nuo XX a. pr. JAV mieste Čikagoje gyvuoja labai stipri pasaulio lietuvių bendruomenė. Kiek daugiau nei prieš šimtą metų šis miestas buvo vienas gausiausiai lietuvių apgyventų miestų pasaulyje! Vietos lietuvių kultūrinis gyvenimas buvo labai turtingas: buvo leidžiami savi laikraščiai ir knygos, veikė lietuvių draugijos, klubai, dirbo lietuviškos parduotuvės ir kavinės. Čikagoje lietuviai pasistatė bažnyčių, visuomeninių pastatų, paminklų. Šalia miesto esančioje Lemonto gyvenvietėje ir šiandien veikia Pasaulio lietuvių centras (21.8 pav.), po jo stogu gyvuoja keliasdešimt svarbiausių lietuvių organizacijų. Gyvenvietėje taip pat veikia bažnyčia, meno galerija, sporto salė, įvairūs būreliai vaikams. Čia įsikūrusi ir didžiausia pasaulyje Maironio lituanistinė mokykla – ją lanko apie 600 lietuvių kilmės mokinių (21.9 pav.). Tokiose mokyklose vaikai mokosi lietuvių kalbos, istorijos, papročių, švenčia tautos šventes (21.10, 21.11 pav.). Šias mokyklas vaikai lanko vakarais arba savaitgaliais, kai baigiasi pamokos pagrindinėse jų gyvenamosios šalies mokyklose. Taigi mokymasis lituanistinėse mokyklose yra savanoriškas, jas lanko tik tie, kas nori puoselėti lietuvybę, neužmiršti tėvų kalbos. Lituanistines mokyklas lankančius vaikus turėtume laikyti tikrais patriotais – juk jie jose mokosi per savo laisvalaikį!

Šiuo metu lituanistinės mokyklos veikia daugiau kaip 30 valstybių, iš viso yra 240 mokyklų, jose mokosi beveik 9 tūkst. lietuvių kilmės vaikų. Kai kuriose mokyklose, kaip minėtoje Maironio, mokosi šimtai vaikų, bet yra ir tokių, kurias lanko apie dešimt mokinių. Kad ir kokio dydžio būtų mokykla, ji atlieka labai svarbų darbą – net ir atokiausiame pasaulio kampelyje puoselėja lietuvybę. Daugiausia lituanistinių mokyklų yra Jungtinėje Karalystėje, JAV ir Airijoje.