Šioje temoje MES
- Apibūdinsime ištremtų žmonių gyvenimo sąlygas.
- Nagrinėsime Sibiro tremčių istoriją remdamiesi vaikų prisiminimais.
- Susipažinsime su ilgalaikiu sumanymu – projektu „Misija Sibiras“.
Lietuvos gyventojų trėmimai į Sibirą
Milžiniškų nusikaltimų žmonėms XX a. padarė sovietai ir jų valdoma Sovietų Sąjunga. Užgrobę teritorijas sovietai iš žmonių atimdavo turtą (vykdė vadinamąją nacionalizaciją) ir prievarta suvarydavo į kolūkius. Keršydami už nepaklusnumą kai kuriose šalyse, kaip antai okupuotos Ukrainos žemėse, dirbtinai sukeldavo badą. Vienas didžiausių sovietų vykdytų nusikaltimų buvo priverstinis žmonių iškeldinimas ir kalinimas atšiauriose, gyventi netinkamose vietose. XX a. pirmoje pusėje sovietai į Sibirą ištrėmė milijonus žmonių, o dalį jų už tariamus nusikaltimus įkalino ten įrengtose koncentracijos stovyklose – gulaguose (16.1 pav.).
Ką reiškia trėmimas? Ši sąvoka apibūdina veiksmą, kai valdžia per prievartą pakeičia žmogaus gyvenamąją vietą. Įsivaizduokite: vietoje savo gražių ir šiltų namų Mažeikiuose ar Varėnoje esate priversti apsigyventi Rusijos glūdumoje, Krasnojarsko srityje, šalia Manos upės. Ir jūs neturite teisės nei grįžti į gimtinę, nei apsigyventi kur nors kitur. Juk tokie pokyčiai niekam nepatiktų. Žmonės, kurie atsidurdavo tokioje padėtyje, buvo vadinami tremtiniais. 1941–1952 m. iš Lietuvos į Sibirą ir kitas atšiaurias Sovietų Sąjungos vietas buvo ištremta daugiau kaip 130 tūkst. gyventojų, iš jų net 39 tūkst. vaikų, be to, buvo tremiamos ir nėščios moterys, jos gimdydavo jau tremtyje (16.2, 16.3 pav.). Sibiru vadinama didžiulė menkai apgyventa teritorija dabartinės Rusijos, tuo metu Sovietų Sąjungos, rytuose. Daug Lietuvos gyventojų iš Sibiro negrįžo – mirė dėl atšiaurių gamtinių sąlygų, maisto trūkumo ir nuo negydomų ligų.
Ypač sunku buvo žmonėms, ištremtiems per pirmąjį trėmimą 1941 m. birželį. Tremiamos šeimos buvo užpultos naktį, joms neleido pasiimti daug daiktų, be to, žmonėms nesakė, kur jie vežami ir kokių daiktų jiems prireiks. Žmones sugrūdo į gyvuliams gabenti skirtus vagonus (16.4 pav.), nereta šeima buvo išardyta atskiriant tėvus nuo motinų ir vaikų. Kelionėje dėl ypač blogų sąlygų, maisto, vandens trūkumo ir nuo ligų mirė daug mažamečių vaikų. Juos laidojo traukiniui stabtelėjus, tiesiog čia pat, prie geležinkelio.
Daugelis 1941 m. ištremtųjų buvo nugabenti iki pat Laptevų jūros, kur didžiąją metų dalį vyrauja žiema, o temperatūra nukrinta iki 50 laipsnių šalčio (16.5 pav.). Ten atsidūrusi keturiolikmetė Dalia Grinkevičiūtė vėliau pasakojo, kad išsilaipinus tremties vietoje nieko nebuvo: jokių žmogaus pėdsakų ar namų, nei medžių, nei krūmų, nei žolės – visur tik tundra, amžinojo įšalo kraštas. Iš esmės tokia vieta nebuvo tinkama žmonėms gyventi. Ten jie turėjo statytis iš velėnos, samanų ir lentų namus be jokių patogumų (16.6, 16.7 pav.). Daugelis tremtinių vaikų prisimena juos užpuolusias utėles, badą, ligas, šaltį, mirštančius draugus ir artimuosius. Ištremtos šeimos turėjo daug dirbti, kad iš sovietų gautų maisto davinį (16.8 pav.).
Trylikos keturiolikos metų vaikai turėjo dirbti su suaugusiaisiais (16.9 pav.). Vaikai Sibire dirbo miškų kirtimuose ar žuvies pramonėje. Dažnam į darbą tekdavo eiti net keliolika kilometrų.
Sibiro tremtinys Gintautas Martinaitis prisimena:
„Du broliai susirgo šiltine ir pateko į ligoninę. Dvylikametis Mindaugas prarado sąmonę ir sanitarė kaip mirusį išnešė lauk ir paguldė sniege tarp lavonų. Atsibudęs vyresnysis brolis Liubertas išsvirduliavo į kiemą, surado jaunylį brolį ir parsinešęs paguldė šalia savęs. Mindaugas atsigavo.“
Lietuviai Arktyje, sud. J. Markauskas ir J. R. Puodžius, Kaunas: Naujasis lankas, 2010, p. 66.Tremtinys Antanas Paulavičius prisimena:
„Niūrus ir sunkus buvo pirmasis ruduo Sibire. Baigėsi maistas, atvežtas iš Lietuvos. Vis dažniau tekdavo nueiti nuo stalo alkanam. Atsimenu sekmadienį, kai visai nebuvo ką valgyti. Tada mama išsiruošė į turgų parduoti staltiesės ar išmainyti į bulves. O tokius daiktus labai vertino vietiniai. Ilgai ji vartė rankose gėlėtą, gražiai išsiuvinėtą staltiesę. Ją namuose tiesdavo ypatingomis progomis: per Kalėdas, Velykas ar sulaukus garbingo svečio.“
Leiskit į Tėvynę: tremtinių atsiminimai, surinko K. Pukelis, Kaunas: Šviesa, 1989, p. 325.Klausimai ir užduotys
- Nurodykite, su kokiais sunkumais susidūrė šaltiniuose aprašomi tremtiniai.
- Kaip pavyko šaltinyje aprašomam dvylikamečiam Mindaugui išgyventi?
- Kaip tremtinio A. Paulavičiaus mamai pavyko gauti šiek tiek pinigų maistui?
Tik vėliau atsirado galimybė vaikus leisti į vietines mokyklas, o jos paprastai būdavo už 10 ar 20 kilometrų. Po 1956-ųjų tremtiniams buvo leidžiama grįžti į Lietuvą. Dalis į Sibirą išvežtų vaikų jau buvo suaugę, tačiau jų vargai net ir grįžus nesibaigė. Sovietai draudė jiems studijuoti universitetuose, trukdė susirasti geresnį darbą. Vis dėlto dauguma grįžusių tremtinių nepalūžo, išgyveno ir net sulaukė 1990-ųjų, kai Lietuva vėl tapo laisva.
Klausimai ir užduotys
- Paaiškinkite, kas yra tremtis.
- Nurodykite ir apibūdinkite, kaip Lietuvos gyventojai buvo vežami į Sibirą.
- Kaip manote, kodėl Sovietų Sąjunga į Sibirą trėmė okupuotų teritorijų gyventojus?
- Palyginkite savo ir tremtyje atsidūrusių bendraamžių gyvenimo sąlygas.
Tyrinėkite
Tremtinių istorijų galime rasti įvairiuose grožinės literatūros kūriniuose. Pasirinkite vieną iš jų (pavyzdžiui, Jurgos Vilės knygą „Sibiro haiku“ arba Rūtos Šepetys (Rutos Sepetys) romaną „Tarp pilkų debesų“) ir išsiaiškinkite, kuo autorius rėmėsi rašydamas. Parenkite kūrinio apžvalgą ir ją pristatykite bendraklasiams arba artimiesiems.
„Misija Sibiras“
Sibire ir kitose atšiauriose Sovietų Sąjungos vietose žuvo ir mirė tūkstančiai ištremtų ar įkalintų Lietuvos gyventojų. Jie buvo laidojami bendrose ar atskirose – tremtinių – kapinėse. Tokių kapinių yra visame Sibire. Dalies žmonių palaidojimo vietų nesužinosime, nes sovietai mirusiuosius užkasdavo, kur pakliūva, kapų nepažymėdavo, artimiesiems nepranešdavo. Dažniausiai taip buvo pasielgiama su kelionėje į Sibirą mirusiais tremtiniais arba sovietiniuose kalėjimuose kalėjusiais politiniais kaliniais.
Grįžusių į Lietuvą tremtinių artimųjų kapų niekas nebeprižiūrėjo, todėl jie nyko. Griūnant Sovietų Sąjungai gyventojai vyko į Sibirą, kad pargabentų į Lietuvą savo artimųjų palaikus. Taip buvo tarsi grąžinama skola mirusiems ir žuvusiems tremtiniams bei politiniams kaliniams – nors ir po mirties, bet sugrąžinti į tėvynę (16.10 pav.).
Jau laisvoje XXI a. Lietuvoje kilo mintis rengti jaunų žmonių išvykas į Sibirą, tikintis rasti tremtinių kapų ir kiek įmanoma juos sutvarkyti. Taip atsirado projektas pavadinimu „Misija Sibiras“. Jo dalyviai 15 metų (2006–2021 m.) vasaromis vyko į lietuvių tremties ir įkalinimo vietas. Per šias kasmetines išvykas buvo ieškoma apleistų kapinių, stengiamasi pašalinti brūzgynus ir jas aptverti, sutvarkyti išlikusius antkapius, pastatyti naujų kryžių (16.11 pav.). Sibire buvo bendraujama su ten likusiais tremtinių palikuoniais, jų pasakojimai užrašomi. Grįžę į Lietuvą projekto „Misija Sibiras“ dalyviai įspūdžiais dalijosi su mokiniais. Šiuo metu tokių išvykų nebėra, tačiau rengiamos kitos prasmingos veiklos, pavyzdžiui, birželio 14-ąją, žyminčią pirmąjį trėmimą, miestų aikštėse garsiai skaitomi ištremtųjų vardai (16.12 pav.).
Kaip šiandien galime pagerbti Antrojo pasaulinio karo ir pokario aukas, ypač vaikus? Juos prisiminti, lankyti išlikusius jų kapus, vietas, kur gyveno, skaityti ir nagrinėti jų liudijimus, dalyvauti aukoms pagerbti skirtuose renginiuose. Tik prisimindami šį mūsų istorijos tarpsnį neleisime tokioms baisybėms pasikartoti.
Projekto „Misija Sibiras“ dalyvis Tomas Šyvokas 2013 m. savo dienoraštyje rašė:
„Po maždaug pusvalandžio kratymosi atvykome į Verh Kamenkos kapines. Pamatėme gan trikdantį vaizdą. Visai šalia kapinių kasamas didžiulis karjeras ir visai neaišku, kur jis toliau plėsis. Todėl gali būti, kad kapinės pateks į karjero zoną. O kapinių vietoje privirtę daug medžių, ant žemės nuvirtę kryžiai pūva, likę kapų tvorelės taip pat pūva arba yra sulaužytos medžių.
Nusprendėme, kad kapinių teritoriją būtina išvalyti ir visą teritoriją aptverti, kad būtų aiški kapinių teritorija ir niekas nesugalvotų plėsti karjero į šią pusę. Todėl ilgai nedelsdami pradėjome darbus.“
2013 m. projekto „Misija Sibiras“ dalyvio Tomo Šyvoko dienoraštis.Klausimai ir užduotys
- Kaip atrodė projekto „Misija Sibiras“ dalyvių aplankytos kapinės? Pasvarstykite, kodėl būtent taip.
- Kokių veiksmų aplankytose kapinėse ėmėsi misijos dalyviai?
Klausimai ir užduotys
- Kodėl Sibire ėmė nykti lietuvių tremtinių kapai?
- Kaip manote, kodėl dalis Sibire mirusių asmenų vėliau buvo perlaidoti Lietuvoje?
- Koks buvo projekto „Misija Sibiras“ pagrindinis tikslas?
- Jei šiais laikais vyktų projekto „Misija Sibiras“ išvykos ir jūs galėtumėte jose dalyvauti, ar vyktumėte? Paaiškinkite, kodėl.
Tyrinėkite
Pasidomėkite, kiek žmonių yra dalyvavę projekto „Misija Sibiras“ išvykose.
APIBENDRINAMIEJI KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kuo skyrėsi žmonių gyvenimo sąlygos Sibire ir Lietuvoje? Pateikite ne mažiau kaip tris skirtumus.
- Nurodykite ir apibūdinkite ne mažiau kaip tris sunkumus, su kuriais susidūrė tremtinių vaikai. Paaiškinkite, kaip šie sunkumai buvo įveikiami.
- Kaip manote, kuo prasmingas ir reikalingas buvo projektas „Misija Sibiras“?
TYRINĖKITE
Pasidomėkite, ar jūsų giminėje buvo ištremtų asmenų. Gal yra užrašytų jų atsiminimų? Jei taip, perskaitykite ir pagal juos sukurkite komiksą arba vaizdo pasakojimą. O gal turite dar gyvų tremtį išgyvenusių giminaičių? Užrašykite jų atsiminimus ir atsakymus į jums rūpimus klausimus apie tremtį.
IŠSAKYKITE SAVO NUOMONĘ
Kaip manote, kas tremtiniams ar su kitokiais sovietų žiaurumais susidūrusiems žmonėms padėjo išgyventi? Kaip jūs elgtumėtės, jei patektumėte į tremtį? Atsakymus paaiškinkite.
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"