Šioje temoje MES
- Aiškinsimės, kaip gyveno okupuota Lietuva.
- Apibūdinsime žmogaus teisių ir laisvių padėtį sovietų okupuotoje Lietuvoje.
- Susipažinsime su keliais iš daugelio žmonių, kurie priešinosi sovietų valdžiai.
Jūsų namai okupuojami!
Įsivaizduokite: į jūsų namus atkeliauja kaimynas ir pareiškia, kad nuo šiol jie priklauso jam. Jis nuspręs, kuriame kambaryje kas gyvens, kokia bus sienų spalva, kelintą valandą bus pietūs ir kada vakarienė ar kada galėsite iš namų išeiti ir kada grįžti. Kam patiktų tokia nesąmonė?! Gyvenime taip nutinka labai retai, o gal visai nenutinka, bet istorijoje yra atvejų, kai panašiai nutinka valstybėms. 1940 m. Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą – grasindama užėmė mūsų valstybės teritoriją, įvedė savo kariuomenę ir paskyrė sau ištikimą ir įsakymus vykdančią valdžią. Taigi mums buvo primestas sovietų okupacinis režimas. Sąvoka okupãcija apibūdina neigiamą reiškinį, kai valstybė užimama kitos valstybės ir ji trumpesniam ar ilgesniam laikui netenka laisvės.
XX a. mūsų valstybė patyrė ne vieną okupaciją (14.1, 14.2 pav.), apskritai per šį šimtmetį net 68 metus buvome okupuoti kitų valstybių. Ilgiausia buvo sovietų okupacija. Sudėjus abu laikotarpius (pirmąją ir antrąją okupacijas), ji truko 47 metus, taigi beveik pusę amžiaus. Dažniausiai šis laikotarpis vadinamas sovietmečiu arba sovietų okupacijos metais. Gyvenimas okupuotoje valstybėje buvo visiškai kitoks nei šių laikų laisvoje ir nepriklausomoje valstybėje. Pamėginkime išsiaiškinti, kuo jis skyrėsi (14.1 lentelė).
14.1 lentelė. XX a. Lietuvos valstybės okupacijos
Kas okupavo? | Kada buvo okupuota? |
Rusijos imperija | 1795–1915 m. |
Vokietijos imperija | 1915–1918 m. |
Sovietų Sąjunga | 1940–1941 m. |
Nacistinė Vokietija | 1941–1944 m. |
Sovietų Sąjunga | 1944–1990 m. |
Pagrindinis skirtumas susijęs su galimybe priimti svarbiausius sprendimus (14.3 pav.). Ankstesnėse temose išsiaiškinome, kad esant demokratinei santvarkai svarbiausius sprendimus, pavyzdžiui: koks bus valstybės valdymas, kas eis prezidento ar Seimo narių pareigas, balsuodami priima šalies gyventojai arba jų išrinkti atstovai. Sovietmečiu buvo rengiami netikri rinkimai, siekiant įtikinti užsienio valstybes ir galbūt dalį piliečių, kad Lietuva liko demokratinė valstybė. Bet tai buvo tik akių dūmimas. Okupavus šalį visus svarbiausius sprendimus priima šalį okupavusi ir savo valdžią paskyrusi valstybė. Dalis okupuotos Lietuvos gyventojų padėjo okupantams, išdavė savo tėvynę sutikdami eiti politines pareigas ir su jais bendradarbiauti.
Sovietmečiu žmonės negalėjo laisvai keliauti į užsienį, nes sovietai Vakarų valstybes laikė priešėmis. Todėl gyventojai vykti į užsienį galėjo tik gavę valdžios leidimą. Be to, net Lietuvoje nebuvo paprasta pakeisti gyvenamąją vietą, nes apsigyventi ten, kur nusprendėte, ar dirbti darbą, kurio norite, nebuvo įmanoma nesuderinus su valdžia.
Kitas itin ryškus gyvenimo sovietų okupuotoje ir laisvoje valstybėse skirtumas buvo nuosavybė. Sovietų okupuotoje Lietuvoje visas turtas turėjo priklausyti valdžiai, nes Sovietų Sąjungą valdantys komunistai skelbė, kad turtas yra blogis, o visi žmonės turi būti lygūs. Tiesa, tai galiojo tik eiliniams gyventojams, o valdžios ar saugumo įstaigose dirbantys asmenys gyveno nepalyginamai geriau ir turtingiau. Taigi lygybė buvo tik regimybė. Bendra ekonominė padėtis nebuvo gera: trūko maisto gaminių ir kitų prekių, todėl paprasti žmonės laukdavo ilgose eilėse ir kartais likdavo nieko nenusipirkę (14.4, 14.5 pav.). Kad įsigytų automobilį, žmogus turėjo laukti, kol tokią galimybę gaus jo darbovietė, ir tik darbovietėje sulaukęs savo eilės galėjo pagaliau jį nusipirkti. Taigi, net jei žmogus ir susitaupydavo pinigų, tik per vargus galėdavo įsigyti tai, ko nori ar reikia.
Gyventojai per sovietų okupaciją galėjo arba paklusti okupantams ir padėti jiems įsitvirtinti tikėdamiesi geresnio gyvenimo, arba priešintis ir kovoti naudodami tiek ginklus, tiek kitas pasipriešinimo priemones. Taip pat galėjo susitaikyti su mintimi, kad padėtis nepasikeis, gyventi tyliai ir ramiai taikstytis su okupacinės valdžios reikalavimais. Taip dauguma ir darė.
Klausimai ir užduotys
- Kurios šalies okupacija XX a. Lietuvoje truko ilgiausiai?
- Kurios šalies okupacija XX a. Lietuvoje truko trumpiausiai?
- Ne mažiau kaip dviem pagrįstais teiginiais paaiškinkite, kodėl okupacija yra neigiamas istorijos reiškinys.
Tyrinėkite
Pasidomėkite, kokios dar šalys buvo okupavusios mūsų valstybę ar jos dalį iki XX amžiaus. Sudarykite lentelę, į ją įrašykite kiekvieną šalį okupantę ir kada ta šalis buvo mus okupavusi.
Žmonių teisės ir laisvės
Sovietmečiu buvo du gyvenimai: tikrasis ir tarsi nupieštas. Kodėl? Sovietų įstatymai skelbė, kad žmonės turi daug teisių ir laisvių, kad gyvena, sakykime, rojuje žemėje, tačiau tikrovė buvo visiškai kitokia. Žmogaus teisės ir laisvės buvo labai ribotos, daugelio iš jų visai nebuvo laikomasi. Taigi, vienaip buvo teigiama, o visai kitaip gyvenama.
14.6 pav. Sovietinės okupacijos metais Kauno rajone veikė pogrindinė spaustuvė „ab“. Įėjimas į ją buvo įrengtas šiltnamyje.
Viešai buvo skelbiama žodžio, spaudos ir susirinkimų bei mitingų laisvė, kitaip tariant, asmenims neturėjo būti kliūčių kalbėti, ką nori, kritikuoti valdžią, leisti laikraščius ar susirinkti miesto aikštėje ir vertinti valdžios sprendimus (14.6 pav.). Deja, tai buvo apgaulė. Publikuoti ir įsigyti buvo galima tik valdžios patvirtintus leidinius. Tam tikri pareigūnai, vadinamieji cenzoriai, tikrindavo visus straipsnius ir liepdavo pakeisti nepatikusius sakinius ir žodžius. Jų nepakeitus, publikuoti straipsnį ar net visą laikraščio numerį buvo draudžiama. Šiais laikais knygų ir kitų publikacijų leidyba taip pat paremta įstatymais, pavyzdžiui, spaudoje negalima skatinti smurto ar skleisti neteisingų žinių. O mūsų laikraščiuose, žinių portaluose dažnai kritikuojama valdžia, rašoma ne tik apie laimėjimus, bet ir apie negeroves. Ir už tai nei žurnalistas, nei pardavėjas, nei skaitytojas nėra baudžiamas. Sovietų okupacijos metais norint surengti susirinkimą reikėjo gauti valdžios leidimą, o valdžia jų duoti nenorėjo. Renginius ar viešus susirinkimus, šventes planuodavo ir rengdavo valdžios įgaliotos įstaigos ar organizacijos (14.7 pav.).
Sovietų okupuotoje Lietuvoje taip pat buvo skelbiama, kad piliečiams garantuojama sąžinės laisvė, tai yra teisė išpažinti bet kurią religiją arba neišpažinti jokios. Tačiau ir šis skelbimas tebuvo gražūs žodžiai, sovietų valdžia palaikė ir skleidė ateizmą – neigė, kad yra Dievas. Tikintys asmenys, kurie norėjo išpažinti savo tikėjimą, laikytis religinių apeigų, pavyzdžiui, sekmadienį lankytis šv. Mišiose, krikštyti vaikus, tuoktis bažnyčioje, patirdavo sunkumų ir buvo persekiojami. Ypač sudėtinga buvo asmenims, kurie ėjo svarbesnes pareigas, dirbo mokyklose, universitetuose. Religijos išpažinimas buvo laikomas savotiška neištikimybe sovietų valdžiai. Todėl žmonės meldėsi toliau nuo savo gyvenamosios vietos esančiose bažnyčiose, vaikus krikštijo ir tuokėsi slapta. Kad žmonės mažiau tikėtų ir nenorėtų išpažinti savo religijos, buvo skaitomos paskaitos, rodomi filmai, Šv. Kazimiero bažnyčioje, Vilniuje, įkurtas ateizmo muziejus. Kunigai, vienuoliai ir vienuolės buvo persekiojami už religinę veiklą.
Apie žmogaus, ypač tikinčiųjų, teisių pažeidimus „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ rašė:
„1983 m. lapkričio mėnesį Kauno XV vid. m-klos direktorės pavaduotoja L. Urbonavičiūtė pasikvietė į savo kabinetą dvi penktos klasės mokines: Danguolę Žukaitytę ir Laimutę Marazaitę. Pavaduotoja klausinėjo, ar mergaitės lanko bažnyčią. Joms prisipažinus, graudino, sakydama, jog gėda mokytis tarybinėje mokykloje ir lankyti bažnyčią, įtikinėjo, kad tai nesuderinami dalykai, nes Bažnyčia atskirta nuo mokyklos. Laimutė Marazaitė bandė aiškinti pavaduotojai, kad jei valstybė nenori, kad tikintys vaikai lankytų tarybinę mokyklą, tegul pastato jiems atskirą mokyklą. Į pavaduotojos klausimą, kurie dar vaikai lanko bažnyčią, mergaitės tylėjo. Nieko neiškvotusi, pavaduotoja L. Urbonavičiūtė pareiškė, kad ji ir be jų išdavimo žino visus XV vid. m-klos mokinius.“
„Sovietinėje mokykloje“, Lietuvos katalikų bažnyčios kronika: kovų už laisvę istorija ir dabartis, 1984, Nr. 63.Klausimai ir užduotys
- Kodėl mokyklos direktorės pavaduotoja išsikvietė šias abi mokines?
- Nurodykite dvi poveikio priemones, kurias L. Urbonavičiūtė panaudojo prieš pasikviestas mokines. Kaip manote, ar mokytoja taip galėjo elgtis? Atsakymą paaiškinkite.
- Apie kokį žmogaus teisių pažeidimą rašoma šiame šaltinyje?
Vienas iš svarbių sovietų valdymo bruožų buvo siekis kontroliuoti piliečius. Nors viešai buvo teigiama, kad piliečių asmeninis gyvenimas gerbiamas, be pateisinamos priežasties neskaitomi jų asmeniniai laiškai ir nesiklausoma pokalbių telefonu, iš tikrųjų daugelis žmonių buvo slapta sekami ir jų pokalbių buvo klausomasi. Sovietams net pavyko įtvirtinti požiūrį, kad sekami visi žmonės, todėl reikia tinkamai elgtis ir galvoti, ką ir su kuo kalbėti. Ilgainiui atsirado posakis „Apie tai ne telefonu“, ir žiniomis žmonės dalydavosi gyvai. Žinoma, sekti visų žmonių veiksmų ir kalbų neįmanoma.
Stiprių suvaržymų patyrė ir kultūrinis gyvenimas. Dailininkai, rašytojai, režisieriai, kompozitoriai ir kiti menininkai negalėjo kurti tokiomis temomis, kokiomis patys norėjo. Pavyzdžiui, dailininkas savo nutapyto paveikslo, kuriame pavaizdavo kryžių ar bažnyčią, viešai rodyti negalėjo, bet parodoje turėjo išstatyti valdžios nurodymu ir užsakymu nutapytą po dirbamus laukus važinėjantį traktorių. Dainų tekstai taip pat turėjo atitikti valdžios nurodymus. Žinoma, kartais gabiems menininkams pavykdavo apgauti sovietus ir paskelbti darbus, kurie nevisiškai atitiko jų reikalavimus. Net mokyklose buvo draudžiama mokytis kai kurių dalykų, kad jie nepakenktų sovietiniam žmogui.
Klausimai ir užduotys
- Kodėl sovietmečiu buvo tarsi du gyvenimai?
- Kaip manote, kodėl Sovietų Sąjungoje buvo nuolat pažeidžiamos žmonių teisės?
- Paaiškinkite, kodėl menininkai negalėjo kurti tokiomis temomis, kokiomis patys norėjo.
Tyrinėkite
Naudodamiesi internetu raskite žinių bent apie vieną menininką (dailininką, režisierių, rašytoją, dainininką ar kt.), kuriam sovietmečiu nebuvo leista kurti tai, ką jis norėjo. Parenkite apie jį trumpą pristatymą.
Sovietams nepasiduosime!
Ne visi žmonės okupacijos metais sutiko nuolankiai vykdyti okupantų nurodymus. Kai kurie priešinosi naciams gelbėdami žydus ar su ginklu rankose kovojo prieš sovietus. Bet daug žmonių priešinosi naudodami pasyvias, tai yra ne jėgos, priemones. Nevykdė kai kurių sovietų įsakymų, leido ir platino draudžiamą spaudą, rinko duomenis apie žmogaus teisių pažeidimus arba ant kurios nors sienos užrašydavo „Laisvę Lietuvai!“. Tokioje veikloje dalyvavo ir mokiniai. Antai sovietai ir jų talkininkai buvo labai nustebę ir supykę, kai 1950 m. vasario 16 d. rytą Anykščių miesto centre augančiuose medžiuose išvydo apie 200 Lietuvos trispalvių vėliavėlių (14.8 pav.). O tokios vėliavėlės buvo draudžiamos, nes priminė laisvą Lietuvą. Okupantai netruko išsiaiškinti, kad vasario 16-osios išvakarėse tai sumanė ir įgyvendino grupelė Anykščių gimnazijos moksleivių.
Žinoma, sovietų okupacija Lietuvoje truko ne vienus metus, todėl gyvai visą tą laikotarpį priešintis buvo neįmanoma. Tačiau pasipriešinimas vis tiek vyko, sovietai turėjo paplušėti bandydami sutramdyti kovojančius žmones (14.9 pav.).
Viena iš drąsiai kovojusiųjų su Lietuvą okupavusiais sovietais buvo medicinos sesuo, vienuolė Nijolė Sadūnaitė. Įsitraukusi į neginkluotą pasipriešinimą, rinko medžiagą apie tai, kaip sovietai pažeidžia žmonių, ypač tikinčiųjų katalikų, teises, ir gyvai dalyvavo sovietų draudžiamo leidinio „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ leidyboje (14.10 pav.). Su bendraminčiais ne tik rinko tekstus, bet ir slapta platino jau parengtus leidinius, taip pat stengėsi, kad šis leidinys pasiektų žmones ir okupuotoje Lietuvoje, ir laisvajame pasaulyje.
Sovietai N. Sadūnaitės veiksmus laikė labai pavojingais, nes ji kritikavo jų valdžią ir veiklą. Kovotoja ne kartą buvo suimta (14.11 pav.), tačiau tardoma nepalūžo ir nieko neišdavė, tik nuolat šypsojosi, nes žinojo, kad yra teisi. Dėl savo veiklos ji buvo sovietų kalinama ir verčiama gyventi tremtyje. Bet ir ten ji nepasidavė! Gynė kalinių teises ir stengėsi jiems padėti. Grįžusi į Lietuvą tęsė savo veiklą, platino draudžiamą spaudą, siekė, kad apie žmogaus teisių pažeidimus sužinotų Vakarų valstybių gyventojai, parašė knygą „KGB akiratyje“. Knyga slapta buvo nugabenta į JAV ir ten 1985 m. išleista. Taip apie negeroves Lietuvoje daugiau sužinojo ne tik JAV lietuviai, bet greičiausiai ir JAV prezidentas!
1975 m. teisiama Nijolė Sadūnaitė teisme kalbėjo:
„Ši diena yra laimingiausia mano gyvenime. Aš esu teisiama už „LKB Kroniką“, kuri kovoja prieš fizinę ir dvasinę žmonių tironiją. Reiškia, aš esu teisiama už tiesą ir meilę žmonėms! Kas gali būti gyvenime svarbiau, kaip mylėti žmones, jų laisvę ir garbę. Meilė žmonėms – visų didžiausioji meilė, o kovoti už žmonių teises – gražiausioji meilės daina. Tegul ji skamba visų širdyse, tegul niekados nenutyla! Man atiteko pavydėtina dalia, garbinga lemtis – ne tik kovoti už žmonių teises ir teisingumą, bet ir būti nuteistai. Mano bausmė bus mano triumfas! Gaila tik, kad mažai spėjau dėl žmonių pasidarbuoti. Su džiaugsmu eisiu į vergiją dėl kitų laisvės ir sutinku mirti, kad kiti gyventų.“
N. Sadūnaitė, KGB akiratyje, Lietuvos katalikų bažnyčios kronika: kovų už laisvę istorija ir dabartis.Klausimai ir užduotys
- Už ką buvo teisiama N. Sadūnaitė?
- Kodėl N. Sadūnaitė savo teismo dieną pavadino laimingiausia gyvenime diena?
- Kaip gresiančią bausmę vertina istorijos šaltinio autorė? Kaip manote, kodėl būtent taip?
- Nurodykite ne mažiau kaip dvi N. Sadūnaitės būdo savybes, kurios išryškėja skaitant šią šaltinio ištrauką.
1987 m. rugpjūčio 23 d. N. Sadūnaitė su bendražygiais iš skambų ir reikšmingą pavadinimą turinčios Lietuvos laisvės lygos surengė pirmąjį viešą mitingą, nukreiptą prieš sovietus (14.12 pav.). Būtent ji pradėjo mitingą ir savo kalboje pasmerkė Sovietų Sąjungą. Tai buvo labai drąsus žingsnis, nes Lietuvą okupavę sovietai neleisdavo žmonėms rinktis į mitingus ir viešai kalbėti, ką galvoja. Tuos, kurie tai darė, įkalindavo, atleisdavo iš darbo ar prisigalvodavo kitų bausmių. Ir po mitingo N. Sadūnaitė buvo persekiojama, tačiau okupacinis režimas jau silpo ir sovietai jos griežtai bausti nebegalėjo.
Ne mažiau bėdų sovietų valdžiai kėlė ir ekonomistas Antanas Terleckas – minėto 1987 m. mitingo vienas iš organizatorių ir dalyvių. Į antisovietinę (prieš sovietus nukreiptą) veiklą jis įsitraukė dar jaunystėje, buvo pogrindinių organizacijų narys, leido ir platino sovietų valdymą smerkiančią spaudą (14.13, 14.14 pav.). Be to, rinko ir užsienyje skelbė duomenis apie žmogaus teisių pažeidimus sovietų okupuotoje Lietuvoje, Sovietų Socialistinių Respublikų Sajungos (SSRS), trumpiau – Sovietų Sąjungos, vadovui parašė viešą laišką ir jame išdėstė savo nuomonę apie pažeidžiamas žmogaus teises. Vienas žymiausių A. Terlecko antisovietinių darbų – su bendražygiais įkurta politinė Lietuvos laisvės lygos (LLL) organizacija, kurios pagrindinis tikslas buvo atkurti Lietuvos nepriklausomybę.
Okupantams tokia veikla ypač nepatiko, todėl A. Terleckas ne kartą buvo suimtas (14.15 pav.), tardytas ir įkalintas sovietiniuose kalėjimuose. Paleistam iš kalėjimo nebuvo leidžiama įsidarbinti pagal specialybę, todėl jis buvo priverstas dirbti įvairius kitus darbus. Bet net ir tai neprivertė A. Terlecko atsisakyti savo įsitikinimų.
Tokių žmonių kaip N. Sadūnaitė ir A. Terleckas buvo nemažai, kiekvienas jų daug padarė, kad sugriūtų sovietinė sistema ir Lietuva galėtų susigrąžinti nepriklausomybę.
Siekiant priversti Antaną Terlecką pasiduoti ir nebekovoti, jo namuose buvo daromos kratos. 1977 m. „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikoje“ apie vieną iš tokių kratų buvo rašoma:
„Krata A. Terlecko namuose truko dvi dienas. <…> Pirmą dieną krata vyko iki 23 val. Kratos metu į namus parėjo ir A. Terleckas. Saugumiečiai jį tuoj pat iškratė ir, nieko neradę, liepė sėstis kambaryje ant kėdės. Tačiau Terleckas pareiškė, kad jis savo bute esąs šeimininkas, ir atsisakė sėstis jam nurodytoje vietoje; kratos metu jis vaikščiojo po savo butą.
Kratai vykstant (pirmą kratos dieną) į A. Terlecko namus užėjo Juozas Tumelis, dirbantis Knygų rūmuose. Saugumiečiai jį taip pat iškratė. Nors nieko nerado, tačiau sulaikę pasodino kambaryje ir kelias valandas išlaikė, klausinėdami jį apie jo apsilankymo tikslą, apie ryšius su A. Terlecku ir bardami už tai, kad palaiko santykius su tokiu „antitarybininku“. <…>
23 val. nakties krata buvo nutraukta. Naktį namuose liko budėti trys saugumiečiai, o A. Terleckas buvo sulaikytas ir išvežtas į Saugumą. Išvežamas, nepaisydamas saugumiečių draudimo, atsisveikino su savo šeima, persižegnojo prieš kabantį ant sienos kryžių, garsiai paprašė Dievo, kad jam suteiktų stiprybės, įsakė vaikams mylėti Lietuvą ir laukti jo, nes jis vis tiek dar sugrįšiąs.“
„Kratos, tardymai ir areštai“, Lietuvos katalikų bažnyčios kronika: kovų už laisvę istorija ir dabartis, 1977, Nr. 30.Klausimai ir užduotys
- Kiek laiko truko krata A. Terlecko namuose?
- Kaip per kratą elgėsi A. Terleckas?
- Kaip manote, kodėl buvo sulaikytas į Terleckų namus atvykęs J. Tumelis?
- Nurodykite ne mažiau kaip dvi A. Terlecko būdo savybes, kurios išryškėja skaitant šio istorijos šaltinio ištrauką.
Klausimai ir užduotys
- Kaip manote, kodėl Anykščių gimnazijos mokiniai 1950 m. vasario 16 dienos išvakarėse miesto centrą papuošė trispalvėmis vėliavėlėmis?
- Nurodykite ne mažiau kaip dvi antisovietines veiklas, kurias vykdė N. Sadūnaitė ir A. Terleckas. Paaiškinkite, kodėl sovietai draudė šias veiklas.
- Kokias bausmes sovietai taikė pasipriešinimo dalyviams N. Sadūnaitei ir A. Terleckui?
Tyrinėkite
Pasinaudodami internetu išsiaiškinkite, kokiais apdovanojimais už drąsią veiklą pagerbti N. Sadūnaitė ir A. Terleckas.
APIBENDRINAMIEJI KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Paaiškinkite, ką reiškia teiginys, kad okupuotoje Lietuvoje buvo du gyvenimai.
- Ar sovietų okupuotoje Lietuvoje buvo laikomasi žmogaus teisių ir laisvių? Atsakymą pagrįskite bent dviem įrodymais.
- Kaip manote, kodėl Lietuvos žmonės priešinosi sovietų valdymui?
TYRINĖKITE
Sovietmetis – taip pat mūsų istorija. Užrašykite savo senelių ar kitų artimųjų, gyvenusių sovietinės okupacijos metais, atsiminimus. Paklauskite, ką jie prisimena apie savo mokyklą, gyvenimo sąlygas, parduotuves, laisvalaikį ir pan. Papildykite užrašytus atsiminimus artimųjų išsaugotomis nuotraukomis, kitais daiktais ir parenkite savo šeimos sovietmečiu pristatymą.
IŠSAKYKITE SAVO NUOMONĘ
Kaip elgtumėtės, jei Lietuva būtų okupuota: bendradarbiautumėte su okupantais, kovotumėte prieš juos ar susitaikytumėte su padėtimi ir stengtumėtės išgyventi? Paaiškinkite savo pasirinkimą.
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"