Vasario 16-osios Lietuvos kūrimas (11 tema)

Vasario 16-oji mūsų valstybės kalendoriuje ypatinga diena, juk šią dieną švenčiame Lietuvos valstybės atkūrimą! Taigi ji tokia pat svarbi kaip liepos 6-oji – Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) ir Tautiškos giesmės diena. Tai dar vienas mūsų šalies gimtadienis, todėl keliame vėliavas ir džiaugiamės (11.1 pav.), kad 1918 m. pavyko atkurti 1795 m. sunaikintą valstybę.

11.1 pav. Vasario 16-ąją Vilnius ir kiti Lietuvos miestai bei miesteliai nušvinta mūsų vėliavos spalvomis.

Lietuvą daugiau nei šimtą metų valdė Rusijos imperija, padėtis pasikeitė XX a. pradžioje (1914 m.) prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui. Šiame kare tarpusavyje kovojo daug valstybių, bet kelios buvo pagrindinės: sąjungininkės Rùsija, Didžióji Britãnija ir Prancūzijà kovojo su taip pat sąjungą sudariusiomis Vokietijos ir Austrijos- Vengrijos imperijomis. 1915 m. Vokietijai pavyko užimti Rusijos vakarų teritorijas, taigi ir Lietuvos žemes. Taip Rusijos imperijos okupaciją pakeitė Vokietijos imperijos okupacija. Lietuva ir toliau buvo nelaisva, vokiečiai nė negalvojo suteikti jai nepriklausomybės. Kraštas buvo naudojamas karo reikmėms: kertami miškai, ūkininkai privalėjo atiduoti didelę dalį derliaus, gyvenimas buvo labai sunkus.

Tačiau karas suteikė kraštui galimybę išsivaduoti ir vėl gyventi nepriklausomoje valstybėje. Jonas Basanavičius, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Antanas Smetona ir daugelis kitų lietuvių veikėjų tai suprato. Nors tikslas buvo aiškus – atkurti valstybę, vis dėlto iškilo daug klausimų, į kuriuos reikėjo rasti atsakymus. Kokie tai buvo klausimai? Kada ir kaip paskelbti apie nepriklausomybės atkūrimą? Kas turėtų apie jį paskelbti? Ar vokiečių valdžia leis tapti laisviems? Kokios bus atkuriamõs valstybės ribos? O gal verta atkurti bendrą valstybę su Lenkija? Tikriausiai klausimų buvo ir daugiau, tad veiklūs lietuviai stengėsi į juos atsakyti tiek susirinkę grupelėmis, tiek skelbdami straipsnius spaudoje.

Ypač svarbus norinčių atkurti nepriklausomybę lietuvių susirinkimas – Vilniaus (arba Lietuvių) konferencija – įvyko Vilniuje 1917 m. rugsėjį (11.2, 11.3 pav.). Dalyvavo daugiau nei 200 lietuvių, siekiančių susitarti dėl mūsų valstybės atkūrimo. Nors rugsėjo 18–22 d. vykusiuose posėdžiuose Lietuvos valstybė nebuvo atkurta, buvo priimti keli svarbūs nutarimai: pirma, kad turi būti atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė ir ji turi būti demokratinė; antra, kad Lietuvos valstybės pagrindus turi nustatyti gyventojų išrinktas Steigiamasis Seimas, kuris dirbtų Vilniuje. Iš konferencijos dalyvių buvo išrinkta 20 asmenų į Lietuvos Tarybą. Jai buvo patikėtas pagrindinis uždavinys – paskelbti, kad atkuriama Lietuvos valstybė.

11.2 pav. Daugiau nei 200 lietuvių dalyvavo Vilniaus konferencijoje. Posėdžiai vyko dabartinio Vilniaus senojo teatro pastate.

Nors Nepriklausomybės Aktas ir buvo pasirašytas, visiškos nepriklausomybės teko palaukti. Juk reikėjo visiems krašto gyventojams ir užsienio šalims, ypač Vokietijai, pranešti apie priimtą nutarimą ir pareikšti, kad lietuviai dabar patys valdys savo valstybę. Nei viena, nei kita nebuvo paprasta.

Kaip geriausiai paskleisti svarbią žinią tarp daugybės gyventojų? Šiais laikais galėtume paskelbti socialiniuose tinkluose arba per televiziją. Tuo metu tokių galimybių nebuvo, net ir radijo nebuvo. Todėl buvo panaudota tuo metu įprasta žmonių informavimo priemonė – laikraštis. Nepriklausomybės Aktas buvo išspausdintas laikraštyje „Lietuvos aidas“ (11.7 pav.). Vokiečiai apie tai sužinojo ir konfiskavo visus tos dienos „Lietuvos aido“ egzempliorius. Tik apsukrių žmonių dėka šiek tiek egzempliorių buvo paslėpta ir vėliau išplatinta. Taigi žinia, kad buvo priimtas istorinis nutarimas, plito iš lūpų į lūpas ir plačiai pasklido.

Apie priimtą nutarimą kuo skubiau reikėjo pranešti ir Vokietijai. Buvo aišku, kad Lietuvą valdantys vokiečiai nenori, jog apie jį sužinotų Berlýne ir kitose Vokietijos vietose. Todėl buvo rastas patikimas vokietis žurnalistas, kuris vyko į Berlýną. Kadangi Lietuvos Tarybos nariai buvo sekami, Akto nuorašą šiam žurnalistui pasiryžo perduoti signataro A. Smetonos žmonos sesuo Jadvyga Chodakauskaitė (11.8 pav.). Naktį ji slapta susitiko su vokiečiu žurnalistu. Jis paslėpė dokumentą tarp savo daiktų ir saugiai nugabeno į Berlyną. Netrukus Lietuvos Nepriklausomybės Aktas buvo paskelbtas vokiečių spaudoje. Kiek vėliau ir Vokietijos valdžios atstovai gavo Lietuvos Tarybos pranešimą. Jiems tai labai nepatiko ir reikšmės Aktui jie nesuteikė. Lietuviams teko laukti geresnių laikų, ir jie atėjo 1918 m. pabaigoje, lapkričio mėnesį, kai Vokietija karą pralaimėjo ir susidarė palankios sąlygos įvykdyti Nepriklausomybės Akto nuostatas.