Lietuva iki valstybės (2 tema)

Susipažinome su savo protėviais baltais, tad dabar išsiaiškinkime, kaip jie gyveno. Pirmiausia reikėtų pakalbėti apie tris svarbiausias jų gyvenimo sritis: kurtus ir naudotus daiktus, statytus gyvenamuosius būstus ir išpažintą tikėjimą. Labai svarbu suprasti, kad baltų genčių papročiai skyrėsi, be to, atskirais laikotarpiais patys baltai buvo skirtingi. Vis dėlto galime rasti keletą esminių bendrų bruožų.

Pradėkime nuo daiktų. Jau esame kalbėję apie istorijos rekonstrukciją. Baltų laikotarpis domina ir istorijos entuziastus. Jie skiria daug laiko ir lėšų, kad galėtų atkurti, kaip gyveno, rengėsi ir net kaip kovojo baltai (2.3–2.5 pav.). Apie tai, kokius daiktus baltai naudojo, žinome archeologų dėka. Mat mūsų protėviai savo mirusiuosius laidojo su įvairiais daiktais, vadinamosiomis įkapėmis, taigi ir su jiems priklausiusiais papuošalais. Įvairių baltų naudotų įrankių ir ginklų randama kasinėjant baltų gyvenvietes, piliakalnius. Priešistoriniais laikais baltai, kaip ir kitos gentys, pamažu mokėsi apdirbti naujas medžiagas ir žalvarinius bei bronzinius įrankius keitė geležiniais. Iš geležies pagaminti darbo įrankiai ir ginklai (2.6 pav.) buvo daug tvirtesni. Bronza nebuvo užmiršta – iš jos ir toliau buvo gaminami papuošalai, nes mūsų protėviai, kaip ir mes, labai mėgo puoštis. Įvairūs žiedai, apyrankės, vėriniai, galvos apdangalai (2.7 pav.), įmantrių pavidalų ir raštų dirbiniai puošė vyrų ir moterų krūtines, galvas, smilkinius, rankas (2.8, 2.9 pav.). Ir šiandien tokiais įspūdingais papuošalais nebūtų gėda pasipuošti. Beje, šių laikų mugėse netrūksta amatininkų, kurie gamina baltiškus papuošalus. Gal ir jūs su tėveliais esate tokių įsigiję?

Kokiuose būstuose gyveno baltai? Žinoma, jų būstai nebuvo tokie dideli kaip mūsų, nes tais laikais žmonės nebuvo tokie aukšti, be to, jiems tikriausiai nereikėjo tiek patogumų, kiek reikia mums. Jei nuvyksite į Kernavės archeologinę vietovę, atsidursite atkurtame XIII–XIV a. amatininkų miestelyje. Čia pamatysite ir paliesite rekonstruotus mūsų protėvių namus (2.10 pav.), galėsite į juos įeiti, o gal kurį laiką juose ir pagyventi. O šalia Anykščių, Šeimyniškėlių piliakalnio pašonėje, stovi rekonstruotas medinės pilies gynybinis bokštas (2.11 pav.). Apsilankę jame galėsite įsijausti į kario ar amatininko (žmogaus, gaminančio įvairius daiktus ar įrankius) gyvenimą. Taigi sužinoti, kaip gyveno mūsų protėviai, galimybių yra, ir ne tik iš knygų.

Baltai savo gyvenvietes kūrė šalia vandens telkinių, kad apsirūpintų vandeniu ir turėtų papildomą maisto šaltinį. Juk žvejyba – sena žmogaus veikla. Taip pat gyvenvietės kūrėsi šalia piliakalnių su medinėmis pilimis. Aplinkinių gyvenviečių gyventojai su savo gyvuliais slėpdavosi pilyse nuo priešų, o pavojui praėjus, grįždavo į namus.

Kuo, kaip ir kodėl tikėjo mūsų protėviai? Apie baltų tikėjimą žinome nedaug, nes nepalikta rašytinių šaltinių. Nėra jokios abejonės, kad baltai tikėjo daug dievų (2.12 pav.) ir deivių, todėl jų tikėjimas vadinamas politeistiniu arba pagoniškuoju. Šis tikėjimas buvo labai susijęs su gamta ir jos reiškiniais. Kiekvienam reiškiniui atstovavo atskira deivė arba dievas, be to, gyvavo daugybė mitologinių būtybių, apie jas žinome iš senųjų pasakų ir mitų. Istorikai nežino, kiek baltai turėjo dievų, nes jų neįmanoma suskaičiuoti. Susipažinkime bent su pagrindinėmis dievybėmis ir jų veiklomis (2.1 lentelė).

Maldos namų baltai tikriausiai nestatė, dievybes garbino šventvietėse, įkurtose miškuose arba prie jiems svarbių medžių, tikėtina, kad tokiu medžiu laikytas ąžuolas. Šventas vietas įkurdavo ir ant kalvų, vadinamų alkais arba alkakalniais (2.13 pav.). Šiose vietose baltai aukojo dievams ir deivėms dėkodami už derlių, leisdamiesi į karo žygį arba grįžę iš jo, prašydami pagalbos ir tikėdamiesi sėkmės ateityje.

Jau minėjome, kad baltai laidodami mirusiuosius įdėdavo jiems įvairių daiktų, nes tikėjo, jog yra pomirtinis gyvenimas, o jame taip pat reikia įrankių, ginklų ir papuošalų. Atskiros gentys skirtingais laikotarpiais mirusiuosius laidojo tiek sudegintus, tiek ir ne, palaikai buvo laidojami pilkapiuose (virš jų buvo supilamas kauburėlis, savotiška kalva) arba plokštiniuose kapuose – iškastose duobėse.

Išsiaiškinus, kada pirmą kartą paminėta Lietuva, kyla kitų klausimų: ką jos vardas reiškia ir iš ko kilęs? Į šiuos klausimus mėgino atsakyti ne tik istorikai, bet ir kalbininkai. XV–XVI a. buvo manoma, kad Lietuvą įkūrė romėnai, o šalies vardas skamba panašiai kaip Itãlijos – L´Italia (2.17 pav.). Žinoma, mūsų valstybės pavadinimą galima aiškinti jo skambesiu. O skamba jis panašiai kaip žodis „lietus“, bet pas mus lyja ne daugiau nei kitur, tad vadinti „lietaus žeme“ būtų nelogiška. Kiti Lietuvos vardo reikšmės ir kilmės aiškinimai taip pat buvo neįtikinami.

XX a. viduryje kalbininkas Kazimieras Kuzavinis pateikė, atrodo, geriausią atsakymą. Taigi, koks jis?

Kalbininkas teigia, kad mūsų valstybės pavadinimas kilo iš vis dar Lietuvoje tekančios Lietavos upės (2.18 pav.) vardo. Upės vardu imta vadinti aplinkines žemes. Ilgainiui šiuo vardu vadinama teritorija išsiplėtė, jos pavadinimas kiek pasikeitė – iš Lietavos virto Lietuva. Kaip K. Kuzavinis tai išsiaiškino? Jis ištyrė, kaip istorijos šaltiniuose įvairiais laikais ir skirtingomis kalbomis buvo rašomas Lietuvos vardas. Taip pat XX a. pradžioje kalbininkas apkeliavo ir aplankė šalia Lietavos upės gyvenančius žmones klausdamas, kaip jie taria jos pavadinimą. Savo nuomonę jis, kaip kalbininkas, parėmė ir bendraisiais žodžių darybos būdais.

Taigi galime sakyti, kad nuo tada, kai rašytiniuose šaltiniuose mūsų protėviai baltai buvo paminėti pirmą kartą, iki tada, kai pirmą kartą istorijos šaltiniuose buvo paminėtas Lietuvos vardas, praėjo maždaug 900 metų. Per tą laiką baltų gentys galutinai susiformavo ir pamažu brendo kitam svarbiam savo raidos tarpsniui – valstybės sukūrimui.